Laikina pastogė – dovana savo tėviškei

V.Šemetienė, J.Ažondenienė, Svetlana Pauliukaitė-Drager

Regis, visai ką tik padėkos vakare besibaigiant seniesiems Mosėdžio seniūnė Jolanta Ažondenienė kalbėjo apie įstabias vietos žmonių iniciatyvas ir pagalbas, kurios gali pakeisti gyvenimą. Ir štai, šių metų sausį, Trijų Karalių šventės išvakarėse, į Mosėdžio seniūniją iš Vokietijos atkeliavo kraštietės, žinomos Lietuvos sportininkės, olimpietės, Svetlanos Paliukaitės-Drager karališkos dovanos verta žinia.

Tą jauną moterį  sudomino Mosėdyje, Salantų gatvėje, parduodamas didžiulis  namas, kuris galėtų pasitarnauti kaip laikina pastogė moterims su vaikais ar iš globos namų išėjusiems ir neturintiems kur apsistoti. Taip su seniūne aptarta pirminė geranoriška pagalbos namų idėja, o sausio 5-ąją,  apsilankius vietoje, apžiūrėtas ir jau perkamas beveik 200 kv. m. gyvenamasis namas.

Tarpukario Lietuvos Mosėdžio pradžios mokykla, Mosėdžio valsčiaus būstinė, vėliau pokario metų mokyklos pastatas ir, vidurinės mokyklos klestėjimo metais, pagalbinės patalpos- dirbtuvės. Tačiau, kaip pasakoja čia per tris dešimtis metų gyvenusi mosėdiškė Vida Šemetienė, tas kitados Mosėdyje garsus Andriekaus namas, su jos šeima susijęs. Jos močiutė, amžinybėn iškeliavusi eidama savo 100-uosius gyvenimo metus, 1997-aisiais, buvo susižadėjusi su to istorinio namo savininko sūnumi. Tačiau susirgo šiltine. Ją lankęs sužadėtinis tos ligos nepakėlė, pasimirė, o močiutė išgyveno. Tačiau po laidotuvių sužadėtinis prisisapnavęs ir, glostydamas jai rankas, guodė, jog žadėtasis namas vis tiek būsiąs jos, jame ji nugyvensianti amželį, jame ir numirsianti. Tada visai netoliese mokyklos gyvenusi šeima turėjo savo namų vietą užleisti naujo priestato- sporto salės statyboms, tad 1983 metais senasis namas buvo nugriautas. Tačiau močiutė iš savo namų nesitraukė iki paskutinės akimirkos, nors visur per metrą bildėjo statybininkai,  nes vis bijojusi sapno pranašystės, jog išėjusi gyventi į Andriekaus namus, numirsianti. Tačiau žadėta pildėsi: kolūkis sename name suteikė būstą ir Vidos Šemetienės, ir jos tėvų šeimai, ir minėtai močiutei, nes pastaroji pageidavusi, kad visos kartos būtų kartu.

Namas pilaikalnio teritorijoje

Tokią istoriją tą lietingą dieną išgirdo dabar jau naujoji namo savininkė kitados mosėdiškė Svetlana ir ją lydėjusi Mosėdžio seniūnė Jolanta. Namą parduodanti V. Šemetienė aprodė visą gausybę namo kambarių, rūsius, sandėlius, namo palėpes ir net pasodybinio sklypo teritoriją, kuri kaip ir pats namas – ant Mosėdžio piliakalnio. Pro namų langą atsiveriantis įstabus Mosėdžio malūno, bažnyčios ir Bartuvos vaizdas buvo iš labai arti. Šemetų gyvenamosios patalpos dvelkė šiluma, tačiau pro daugelį kitų, nešildomų, eidama S. Pauliukaitė-Drager vis mintijo, jog gerai, kad pastarųjų čia tiek daug, jog čia, nors ir ne pernelyg komfortabiliai, bet galės apsistoti ne viena negandą patyrusi šeima. Jog norintys čia galės pagyventi ir ilgėliau, jog galės ir žemę dirbti, ir gyvulėlių laikyti.

S. Pauliukaitės-Drager pasiteiravus kada jai atėjęs toks nekasdieniškas, kilnus ir toli siekiantis sumanymas, moteris konkrečiai nurodyti negalėjo, tačiau apie tai su vokiečių tautybės verslininku vyru Mathiu Drageriu jiedu buvo apsvarstę seniai. Prieš šešis metus profesionalios sportininkės karjerą baigusi Svetlana už M. Dragerio ištekėjo prieš 2014 metais, jų šeimoje jau krykštauja dviejų metukų dukrelė ir vos kelių mėnesių sūnelis, kuriuos Svetlanai išvykus prižiūri jos sesuo. Ir, kai pastarosiomis dienomis virtualioje erdvėje moteris rado tokį parduodamo namo skelbimą, papildomos informacijos Skuode klausė savojo trenerio Alfonso Lenkio žmonos Zitos. O ši ir padrąsino, jog reikia kreiptis į jauną, veiklią seniūnę.

„Aišku viena, jog Svetlanos emocinis ryšys su Mosėdžiu – labai tamprus“- sakė Mosėdžio seniūnė J.Ažondenienė. „Mudvi bendravom vos keletą valandų, didžioji to pokalbio dalis – telefonu, tačiau imponuoja kraštietės visiškas pasitikėjimas, Mosėdžio seniūnijai ji atiduoda teisę spręsti, kas tame name galės apsistoti. Ir mums, toms abiems pusėms, iš pusės žodžio aišku, jog tai būsiantys tie, kam labiausiai tokios pastogės reikia. Per nepilnus praėjusius metus, kuriuos dirbdama patyriau seniūnijoje, tokių poreikių jau buvo iškilę ne kartą“ – sakė seniūnė.

Be to, kaip S. Pauliukaitė-Drager mintijo, prie tokios moters krizių namų kūrybos ji kviečianti prisidėti ir visus galinčius- kas dovanomis, kas medžiagomis, kas – darbu( su idėjomis ir pasiūlymais skambinti seniūnei). Pirmiausia norinti šiuos namus restauruoti, sutvarkyti aplinką, tai artimiausiu laiku padedant seniūnijai ir būsią pradėta įgyvendinti. Nuo šiol ją ir Mosėdį sies įsigytas senasis pastatas. Nors sėkmingai nutekėjusi, laimingą šeimą sukūrusi ir turtingai gyvenanti tautietė už tūkstančių kilometrų – gimtinė jai pati svarbiausia. Čia jos kiemo draugai ir vaikystės patirtys. „Negimiau su marškinėliais, nebuvo ir mano vaikystė ideali, bet žinau, kad pasidalindama su tais, kuriems sunku, širdį nuraminsiu“- sakė tokiu būdu į Lietuvą sugrįžtanti kraštietė.

Neįtikėtinos būna žmonių gyvenimo istorijos, bet kartais žmonėms nenusileidžia ir seni pastatai. Kaip šis, išgyvenęs karus ir gaisrus. Kad tik prakalbėtų tas, tarpukariu vadinamasis Andriekaus, o sovietmečiu – Šemetų. Nors senojo mano dokumentai atsiremia į 1928-1929 statybos metus, senos nuotraukos šį namą esantį dvigubai ilgesnį užfiksuoja jau apie 1921 metus.

Tas pats pastatas apie 1930-uosius, kai jame veikė pradžios mokykla ir valsčiaus valdyba:

Laima SENDRAUSKIENĖ

Autorės ir iš autorės archyvo nuotr.