(195)
| 
(0)Vėinamė Žemaitėjės kaimelie gīvena senielis ėr senelė. Baguotė anodo nebova, nes žemelės vėina vagelė tetoriejė, ėr anuo vėsa laika augėna muoliūgus. Rodėni derlio lioub pardoutė ėr tēp, vuos gala so galo sodordamė, pavasarė solauktė. Saulelē kaitriau pašvėitos, senelė ėr viel lioub daržalie darboutėis.
Vo šimeta… Šimeta vėsai nesekies. Ežiuo tik vėins nusosės muoliūgielis išdīga. Ėr tas pats, mierouk nemieravės, neaug ėr vėskas – ligo užvaražīts būtom. Vėsā nukabėna nuosi buočios, apsėkriuokė buobotė – sūriuom ašaruom akmėnieli apšlakstė.
– Nekriuokėt, senėjē, nelaistīkėt ašaru, – ėšgėrda iš po žiemiu tīkē šnėbždont. – Pri stuoruojė oužoula, katras īr apvītorts lėnciūgās, pūpsa truobelė – anuo gīven ragana. Ana dous patarėma, kāp tuoliau gīventė.
Išsiriedė buočielis pri vėskou žėnontiuos raganas. Išpasakuojė vėsakou – pasėgoudė, kad anū daržė – tiktā vėins muoliūgs… Ėr tas pats kažkuoks mėnks.
– Ėlgs kels tavės lauk, – praborboliava anam ragana. – Tuolėms kels lig slėikū karalīstės. Vo tėn – kalnā stebuklingas žemės. Ta jouda kap smala gīvastės ėr padies tava muoliūgou paugtė. Ėr dar. Dėdėlie garbie, neišpasakīta garbie tavės lauk. Dabar tori eitė i kaima bolviu lauka – tėn atrasi dėdiouji vabala – Karkvabali. Ons paruodīs, kor tuoliau eitė.
Išklausės geruosės raganas patarėma buočielis parejė nomėi ėr vėskou papasakuojė buobotē.
Ėlgā riedies senuolis i kieli. Pasijiemė lauknešieli, sokauptus piningelius ėr išejė. Šlepsiedams sunkēs batās išsekė i dolkėna kieli. Nuvarga – bėški pailsiejė ėr viel ejė. Ont galū gala priejė bolviu lauka. Ont nuosės pasėkabėna dėdėlius akuliuorius ėr pradiejė eiškuotė dėdiuojė vabala – Karkvabalė. Po žemė išgėrda garsi knarkėma. Tīkē prislinkės, patiuo dėdiausiuo skīlie iveiziejė dėdėlē dėdėli vabala. Ėlguom kap druobīnas kuojuom. Buočielis mandagē baksteliejė vabalou i šuona. Tas atsistuojė vėso gražomo ėr soklėka:
– Kuoks mulkis neleid mon spakainē išmėiguotė?!
Buočielis nusilėnkė ėš vėsa augoma ėr nedrousē papasakuojė, kuo atėjės.
Dėdiesis Karkvabalis atsakė negalis padietė, bet žėnos, ka anuo posbruolis Grambuolīs tėkrā paruodīs kieli.
– Ēk, drousē ēk, nieka nebėjuok, – nuruodė vabals vingi i mėška pas sava posbruoli.
Ejė ejė senāsis par mėška – brėda par kėmėnus, nukrėtosius spīglius. Ont galū gala pradiejė gėrdietė baisē nedaili borzgėma. No tuo atpažėna Grambuoli, Karkvabalė posbruoli. Tas nabažnē ėšklausė, kuoks suopolīs atvarė žmuogo tuoki tuolėma kieli, ėr sotarė palīdietė senūji lig Slėikū karalīstės.
– Lėpk mon ant nogaras – tujau būsiau vėituo, – pasiūlė vabals.
Vėins, do, trīs… Ni lig desietkas nespiejė senāsis soskaičioutė, vo anėi jau pri platiuos Slėikū karalīstės. Grambuolīs tuoliau vestė nebnuoriejė, ta padiekavuojė anam buočielis, ėr anodo atsėdėivavuojė.
Pri vartu – vėsa slėikū kariuomenė. Be vīriausiuojė leidėma niekam če negal čiūžintė.
Priš akis stuojuos pats vīriausiesis – karalios Ralfs.
Išpasakuojė sava vargus nabagielis, ėr Ralfs anou už karta soprata: je nabaga prispaud biedas, akorat rēk anam pamačītė. Posė dėinuos ėr vėsa nakti darbavuos slėikā darbininkā, pakol prikasė pėlna vežėma jouduos kap smala žemės. Buočielis atėdevė už tou gera vėsus piningus ėr sotarė, ka vasara atvažious so buobotė dar padiekavuotė Ralfou.
Ratelē, pakinkītė dvīlėka poikiū imėtosiu slėikū, išdardiejė i Žemaitėjės kaima posė.
Kuožna dėina buočios ėr buobotė ejė veizietė i sava ežie augonti muoliūga, nešė ėr barstė sava mīlėmam augalou ont šaknū stebuklinga slėikū žemė. Auga, boini taisies anū daržuovė – stuoriejė ne dėinuom, vo adīnuom.
Tuolėi ėr platē nuskombiejė pliuotks aple mėlžėna muoliūga. Privažiava pėlns kėims žornalistu – svierė, mierava, filmava, portėgrapava. Garbie ėr muoliūgou, ėr akoratnėms anuo gaspaduorems.
Vo rodini… Dėdėlis džiaugsmos aplonkė senūsius rodini – atvažiava kvėislē so pasiūlīmās prisėdietė pri paruoduos Šviekšnuo. Sotėka senėjē. Pasėkvėitė patius geriausius skolptūru meistrus, kartėi išpjaustė, išdruožė ėr išpoušė muoliūga tēp, ka anuo vėdos soblėzga riežontė švėiso, katra veržies pro longelius. Sviets būrēs rinkuos pri tuo strajaus, ėr kuožnos bova apžaviets muoliūga dėdoma ėr strainoma.
Patiuo nabažniausiuo vėituo, ont aukštiausė pakėlėma, stuoviejė buočielis so buobotė ėr vėsėms pasakuojė, kāp tuoki daili paugėna. Dėdesnės garbies anėi sava gīvenėmė nebova toriejė.
Miesta valdė buočelems devė dėdėlė premėjė. Anėi ož tus piningelius nusėpėrka dar žemės ėr lig dabar augėn muoliūgus ėr vež anus i paruodas Šviekšnuo.
Pernā Narkutė Muonika ož tou kūrėni žemaitėškas kūrības konkursė „Koram žemaitėškā“, katrou jau daug metu organizou Skouda rajuona savėvaldībės R. Granauskė vėišuoji bėbliuoteka, bova pripažinta nogalietuojė muokėniū gropie.
Ėr aš tėn bovau – tou muoliūga matiau, šalėp stuoviejau ėr jums ton pasaka sudiejau.
NARKUTĖ Muonika ėš Klaipiedas rajuona, Ketvergiū pagrindėnės muokīklas
Portėgrapėjė ZABITIENĖS Dalės