(0)Mažame Šulpetrių kaime (Ylakių s.) gyvena jau 92-us metus skaičiuojantis Povilas Momkevičius, gimęs 1934 m. sausio 18 dieną, kurio kasdienybės variklis – knyga. Senolis šviesaus proto, atminties ir, svarbiausia, – nepavargusių akių. Skaitymas jam – tarsi antras kvėpavimas, be kurio, kaip pats sako, diena būtų be prasmės: „Dabar, kai dirbti nebegaliu, viena diena – vienas žurnalas.“
Povilas gimė ir augo Sedos apylinkėse. Tėvelis mirė anksti, tad mama po dvejų metų ištekėjo dar kartą. Berniukas augo su mama ir patėviu, turi vyresnę seserį. Vaikystė buvo sunki – tėvai ūkininkavo, tad darbo netrūko. Baigęs septynias klases Sedoje išvyko mokytis į Viekšnius, kad įsigytų traktorininko specialybę.
Pakeliui į šimtmetį.
Praktikai jaunuolis buvo atsiųstas į tuometį mūsų rajono „Aušros“ kolūkį. Čia jis ne tik išmoko valdyti techniką, bet ir sutiko savo gyvenimo draugę – Filomeną Piečiūtę. Jauna pora įsikūrė žmonos tėvų sodyboje Šulpetriuose, kur Povilas gyvena iki šiol. Namelis tada buvo varganos būklės – žiemomis glaudėsi viename kambaryje, nes kitur sienos buvo išpuvusios. Tik po uošvio mirties pamažu pradėjo tvarkytis, remontuoti, kurti savus namus.
Iš pradžių P. Momkevičius dirbo traktorininku, vėliau – fermoje ganė karves. Būtent tada tarp kasdienės rutinos pirmą kartą pajuto meilę knygoms. „Kai karvės ganosi, o tu sėdi – reikia kažką veikti“, – šypsosi jis. Vėliau abu su žmona dirbo melžėjais. Po Nepriklausomybės atkūrimo ėmė ūkininkauti savarankiškai – turėjo 10 hektarų žemės, kurią dabar, kai jau nebegali dirbti, padalino vaikams.
Jaunystėje teko tarnauti ir kariuomenėje – pirmuosius metus mokėsi Kursko srityje, vėliau dvejus metus tarnavo Ivanovo srityje, naftos bazėje. Mokslai, kaip dabar prisimena vyras, buvo labai sunkūs.
Su žmona Filomena Povilas išgyveno daugiau kaip pusę amžiaus. Susituokė 1967 metais, užaugino tris vaikus: dvi dukras ir sūnų. Dabar džiaugiasi dešimčia anūkų ir net dvidešimčia proanūkių.
Tačiau džiaugsmą temdė ir skausmas – žmona po insulto penketą metų sunkiai susirgo ir jau prieš 12 metų iškeliavo Amžinybėn. „Pasiligojus žmonai, knygoms laiko nebuvo – reikėjo viską vienam prižiūrėti“, – prisimena vyras. Dabar jis gyvena vienas, bet vienišumo nejaučia. Gyvena šiltai, džiaugiasi savo šeima, kuri jam neleidžia liūdėti, nes vis aplanko.
Likęs vienas našlys iš naujo atrado skaitymą. Labiausiai mėgsta žurnalus – juose randa naujienų, sporto, gyvenimo istorijų. Televizoriaus ar radijo jam beveik nereikia – tik žinias pasižiūri. Ant stalo – laikraštis „Mūsų žodis“, kurį, kaip pats sakė, visada prenumeruoja metams į priekį, kad būtų ramu. Knygas ir žurnalus parsiveža iš Nausėdų knygų išdavimo punkto. Bibliotekininkė Dovilė Andriekutė-Limontienė, pasakodama apie garbaus amžiaus skaitytoją, šypsosi: „Ponas Povilas visada ateina su gera nuotaika. Ima tris knygas trims savaitėms – ir visada grįžta laiku.“
P. Momkevičius su dukromis ir sūnumi savo 85-erių metų sukakties proga.
Skaitymas – ne tik senjoro pomėgis, bet ir kasdienybė. „Kai skaitai, laikas eina daug maloniau“, – sako jis. Šis vyras – ir šiuolaikiškas: nors mašina jau nebevažiuoja, turi elektrinį triratį, kuriuo pats nurieda iki bibliotekos. „Sūnus pyksta, kad nepaprašau pavežti, bet man patinka pačiam važiuoti“, – sako senolis.
Paklaustas apie nuotraukas iš jaunystės, Povilas liūdnokai atsidūsta: jų nebėra – viską sudegino žmona, kai sirgo. Tačiau vyras turi kitus prisiminimus – šeimos nuotraukas, anūkų ir proanūkių veidus, užfiksuotus laimės momentus. „Gyvename ir nežinome, kada išeisime. Jei būtume sutartį sudarę, būtų aišku, o dabar…“, – sako jis su šypsena, kupina paprastos išminties.
Per jo 90-metį grojęs muzikantas pažadėjo, kad per 95-ąjį jubiliejų gros nemokamai. Tad Povilas juokauja, kad turi tikslą – sulaukti šio koncerto. Ir kol laukia, skaito, nes su knyga, anot jo, niekada nebūna nuobodu.
Sandra PETRAUSKAITĖ
Nuotraukos iš Povilo MOMKEVIČIAUS archyvo