Nuo Skuodo iki Seulo: kelias į pasaulio čempionatą

Kai sužinojau, jog skuodiškis Karolis Vaitelė išvyksta atstovauti Lietuvai pasaulio smiginio čempionate Pietų Korėjoje, šis faktas iškart patraukė dėmesį. Iš mažo Žemaitijos miesto į pasaulinį sporto scenos centrą – tai istorija, kuri verta būti išgirsta. Panorau sužinoti daugiau: kaip prasidėjo jo kelias į smiginį, kiek pastangų ir ryžto prireikė, kad pasiektų tokį lygį ir ką jam reiškia atstovauti savo šaliai. Karolis mielai sutiko pasidalinti savo patirtimi ir mintimis. Jo atsakymai – nuoširdus pasakojimas apie sportininko augimą, vidinę ramybę ir užsispyrimą siekiant tikslo. Čempionate jis vis pasidalindavo įspūdžiais iš Seulo, o grįžęs papasakojo apie varžybas, kultūrą, žmones bei patirtį, kuri paliko gilų pėdsaką.

Prieš čempionatą – apie kelią, pergales ir pasiruošimą

 

– Karoli, kaip prasidėjo Tavo kelias į smiginį? Kas paskatino susidomėti būtent šiuo sportu?

– Mano kelias smiginio pasaulyje prasidėjo labai paprastai – draugas nusipirko elektroninio smiginio taikinį ir pradėjome varžytis. Kitiems greitai atsibodo, o man patiko ir įsigijau paprastą smiginio taikinį, į kurį kartais pamėtydavau. Labiau susidomėjau ir pradėjau sekti aukščiausio lygio varžybas, kai pamačiau lietuvį Darių Labanauską, besivaržantį su geriausiais pasaulio žaidėjais. Pagalvojau: jei jis gali, kodėl aš negaliu, nes amžiaus ribos ar reikalingų fizinių duomenų šiam sportui nėra.

– Ar prisimeni pirmąsias varžybas? Kokios emocijos lydėjo?

– Taip. Tai buvo 2023-iųjų metų liepos mėnuo. Nuvykau vienas. Pažinojau tik keletą bendraminčių iš Klaipėdos smiginio klubo. Jie pasirūpino reikiama licencija, kad galėčiau sudalyvauti varžybose kaip jų klubo atstovas. Sekėsi gerai – grupėje nugalėjau du varžovus ir dviem pralaimėjau, nepavykus išlaikyti to paties žaidimo lygio. Iš grupės neišėjau, bet tai nė kiek nesugadino nuotaikos, nes vis dėlto pirmos oficialios varžybos: būta jaudulio, streso, o kai prieš pirmą mačą pasako, kad žaisi su buvusiu Lietuvos rinktinės nariu ir jį pavyksta nugalėti, tada suvoki, kad viskas įmanoma.

– Kaip reagavo artimieji, draugai, kai pasirinkai tokį kiek neįprastą sportą?

– Jie galvojo, kad tai tiesiog dar vienas laiko praleidimo būdas – ar savaitgalį vyksi pažvejoti, ar išbandyti savo taiklumo prie taikinio. Visi aplinkiniai galvojo, kad pabandysiu, atsibos ir pamiršiu, bet viskas pasisuko kiek kitokia linkme. Na, o kai tai tapo kasdienybe, visokiausių komentarų buvo. Juk kasdien praleisti valandą ar dvi ir daugiau prie taikinio – tikrai ne kiekvienam. Nenusisekusios varžybos kitiems parodydavo, kad gal be reikalo švaistau laiką ir tai ne man. Parvežamos prizinės vietos tuos komentarus užtildydavo iki kito prastesnio pasirodymo. Kai kurie labai palaiko, kiti sako, kad pasisekė, ir tiek. Ne man jiems įrodinėti, ką aš galiu ir ko ne. Svarbiausia, kaip jaučiuosi pats. Pergalės ir pasiekimai kalba patys už mane.

– Dažnai smiginis žmonėms atrodo kaip pramoga. Ką šis sportas reiškia profesionaliame lygmenyje?

– Užspaustos emocijos ir jų išsiveržimas po pergalingo metimo atima žadą. Vieną sekundę esi ramus, kitą – jau visa salė skamba nuo pergalės riksmo. Vadinamame profesionaliame lygmenyje aš dar nesu ir negaliu komentuoti, ką tai reiškia. Teko žaisti su profesionalais, kurie iš to gyvena, ir juos net įveikti, kai jiems pritrūko milimetrų iki pergalės, o man – ne. Pasiekti aukštą lygį kainuoja daug metų žaidimo bei patirties kaupimo, bet ir tai dar nereiškia, kad pasieksi aukštumas. Svarbiausia – vidinė ramuma, pamiršta aplinka, tik taikinys, žaidimas su juo bei koncentracija į rezultatą. Jei neatsiribosi nuo tave supančios aplinkos ar atsineši problemas galvoje ir stosi prie taikinio kovoti, nieko nepasieksi. Kitiems atrodo, kad smiginis reikalauja tik didelio meistriškumo, technikos ir, atrodo, tobulos stovėsenos, bet tikrai ne visada. Kiti išmeta netobulai ir stovi netvirtai, bet tai jiems nesutrukdo pasiekti pergalių. Kartais svarbesnis būna tiesiog psichologinis pasiruošimas.

– Kokios yra pagrindinės savybės, kurių reikia, norint pasiekti aukštų rezultatų smiginyje?

– Labai svarbu negalvoti, kur esi, kokiame etape žaidi, prieš ką žaidi – prieš silpną ar stiprų varžovą. Žaidžiant labai svarbu visiška ramuma, atsipalaidavimas, suvaldytos emocijos, ramus kvėpavimas. Taip pat negalima pykti ant savęs po blogų metimų. Būtina nieko negalvoti, nesiblaškyti, susikoncentruoti vien į žaidimą, nesileisti blaškomam varžovo ar aplinkos. Žinoma, reikalingos treniruotės prie taikinio, tinkamas nusiteikimas prieš varžybas, teigiamos mintys ir negalvojimas apie praeities pralaimėjimus, nes jie dažnai mėgsta išlįsti prieš lemiamus metimus. Šiame žaidime psichologiškai turi būti labai tvirtas, nes kitu atveju galima labai lengvai paslysti.

– Kokios treniruotės ir pasiruošimas reikalingi tarptautiniuose turnyruose?

– Tokios pat, kaip ir visada. Nuoseklus darbas ir varžymasis su vis naujais oponentais. Kai jau esi pasiekęs rezultatų Lietuvoje vykstančiose varžybose, drąsiai galima vykti ir į kitus turnyrus už Lietuvos ribų. Kuo daugiau patirties, tuo tvirčiau galima jaustis prie metimo linijos.

– Kokie Tavo iki šiol didžiausi pasiekimai smiginyje?

– Didžiausias pasiekimas – atstovauti Lietuvai pasaulio smiginio čempionate Pietų Korėjoje, Seule bei Baltic Cup. Taip pat laimėtos pirmos vietos Lietuvos čempionate porinėse ir komandinėse varžybose. Esu ir Lietuvos reitinginių varžybų nugalėtojas, apgynęs Elektrėnų varžybų nugalėtojo titulą, kuris antrą kartą bus ginamas kitų metų kovą.

– Kurie turnyrai ar pergalės Tau yra svarbiausi ir kodėl?

– Svarbiausias iki šiol – tai nugalėtas Darius Labanauskas Prienuose įvykusiose varžybose. Tada dar buvau niekam nežinomas, o nugalėjau geriausią Lietuvos žaidėją, kuriam po šio mačo turnyras buvo baigtas. Tai buvo įvykis, po kurio visi jau žinojo, kas ir iš kur esu. Kitose varžybose patekau į finalą ir jį laimėjau. Tai buvo pirmas prizas ir ne bet koks – pirmos vietos.

– Ar yra vienas momentas, kai supratai, kad smiginis gali tapti ne tik hobiu, bet ir rimta sportine veikla?

– Taip, kai pradėjau vis dažniau pasiekti prizines vietas ar finalus. Kai varžaisi su seniai žaidžiančiais bei aukšto meistriškumo žaidėjais ir gali varžytis taškas į tašką, suvoki, kad visos galimybės yra tavo rankose.

– Kokie buvo tikslai šiame čempionate: ar labiau asmeninis meistriškumo patikrinimas, ar siekis rezultatų?

– Tikslas – išbandyti save žaidžiant prieš kitas šalis, vilkint rinktinės marškinėlius ir atstovaujant Lietuvai. Šis čempionatas yra tik vienas didelis ir tvirtas žingsnis rytojaus pergalių link. Pasisemta patirtis yra neįkainojama. Jos nenusipirksi, ją galima tik užsitarnauti.

– Kaip vyksta pasiruošimas šiam turnyrui? Kiek laiko skiri treniruotėms?

– Laiko treniruotėms skiriu tiek pat, kiek ir anksčiau. Gal daugiau dvigubiems sektoriams bei uždarymo kombinacijoms, kai varžybose ateina tas lemiamas momentas, kad nepasimesčiau ir žinočiau, ką reikia daryti. Neturiu nusistatęs, kiek laiko privalau skirti per dieną treniruotėms. Būna įvairiai: valanda, dvi, yra buvę ir dešimt valandų.

– Kaip manai, kokias galimybes smiginis turi Lietuvoje? Ar matai augantį susidomėjimą šiuo sportu?

– Dabar smiginis Lietuvoje turi pačias didžiausias galimybes augti nei yra buvę iki šiol. Vis daugiau žaidėjų varžybose, augantis meistriškumo lygis ir vis nauji prizininkai rodo, kad susidomėjimas tikrai didėja ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp jaunimo. Matau šviesią ateitį šiam sportui.

– Kaip prisidedi prie smiginio populiarinimo Skuode, Lietuvoje?

– Su dalyvavimu Pasaulio čempionate Pietų Korėjoje, manau, išsiunčiau stiprią žinutę skuodiškiams apie šią sporto šaką. Lietuvoje vykstančiose varžybose kalbu žemaitiškai, tad kitiems iškart kildavo klausimas, iš kur esu. Dabar jau daugelis žino, kad esu skuodiškis, žemaitis. Latvijos žaidėjai taip pat žino, kas yra Skuodas.

– Ką Tau pačiam suteikė smiginis ne tik kaip sportininkui, bet ir kaip žmogui?

– Smiginis man suteikė labai daug. Pradėjau labiau pasitikėti savimi, jaustis užtikrintu, ramiau žvelgti į gyvenimiškas situacijas. Susitaikyti su pralaimėjimais – neišvengiama gyvenimo dalis. Visada reikia mokytis iš pralaimėjimų – tik taip įgyjama patirtis. Smiginis suteikė daug naujų pažinčių, draugų. Galima sakyti, suradau gyvenimo prasmę jos net neieškant ir nekalbu tik apie smiginio sportą. Pamačiau didelę dalį Lietuvos, taip pat Latvijos bei Estijos, o ką jau kalbėti apie Pietų Korėją. Smiginis atnešė daug puikių emocijų ir prisiminimų, daug prasmingų pokalbių ir išgyvenimų. Šis sportas pakeitė mano gyvenimą kardinaliai. Ko mažiausiai tikiesi, tas ir ateina.

– Kas Tave labiausiai motyvuoja siekti rezultatų?

– Noras būti geriausiu, geriausia savo versija, noras tobulėti ir siekti naujų tikslų. Artimųjų džiaugsmas ir geri žodžiai visada paskatina. Taip pat visada išlieka noras parodyti, kad ir Skuode gali užaugti čempionas.

– Kokias emocijas jauti stodamas prie taikinio lemiamu momentu?

– Dažnu atveju nejaučiu nieko, kartais jaučiu neužtikrintumą, jei mačas klostosi ne taip, kaip noriu. Emocijos ateina po išmestų strėlyčių. Jei uždarai mačą – jos pakilios, o jei lauki oponento pramestų metimų, emocijų tiesiog nėra. Varžovui prametus, širdies ritmas stipriai padažnėja, nors ir minčių jokių nėra galvoje. Po uždarytų legų taip pat nerodau jokių emocijų, nes, jas išleidus, po to prireikia laiko vėl nusiraminti ir nieko negalvoti. Esu ramus žaidėjas, emocijų stengiuosi nerodyti arba rodyti minimaliai.

Įspūdžiai iš Seulo

– Papasakok apie patirtį Pasaulio čempionate – kokie įspūdžiai iš kelionės, žaidimo ir kultūros?

– Tik patys geriausi. Kultūra, miestas, priemiesčiai, pastatai, mažos užeigos pavalgyti, siauros gatvelės, unikaliai atrodantys augalai ir žmonės, kvapai, garsai. Buvome priemiestyje, viskas vyko KINTEX parodų rūmuose, gyvenome „K-Tree by Kintex“ viešbutyje. Paėjus nuo viešbučio šimtą metrų sena siaura gatve, pasisuki į šoną ir matai daugiabučius, kuriuose daugiau nei 50 aukštų. Galva apsvaigdavo tiek aukštai žiūrint. Seulo centre tūkstančiai žmonių, skubančių ir galvojančių apie kasdienius rūpesčius. Keista tyla ir jokio šurmulio – niekas nesikalba, nerėkauja, visi ramiai laukia eilėse ar įnikę į telefonus. Labai malonūs žmonės, nuolankūs, rodantys pagarbą saviems ir svetimšaliams. Mes buvome ateiviai jų ramiuose gyvenimuose.

Kasdien ragauti vis nauji patiekalai. Vietiniai skoniai leisdavo pajausti kažką tokio, ko nebūtum nė susapnavęs. Atvykom į karštį – 25–28 laipsniai. Laiko skirtumas – šešios valandos. Ten jau būdavome sužaidę savo mačus, o Lietuvoje artimieji tik keldavosi į darbus. Vaikštant su mėlynais Skuodo marškinėliais ne kartą buvau palaikytas ukrainiečiu. Varžybose palaikėme ir atgalinį ryšį labiausiai jautėme iš ukrainiečių bei kaimynų estų. Kas rytą užplūsdavo jausmas, kad vis labiau susigeria prieš tai dieną gauta informacija, ir viskas matoma jau kitaip – galima pažinti miestą ir kultūrą iš naujo, kitomis akimis. Kalbant apie žaidimą, visa rinktinė neparodė savo geriausio lygio, nesužaidė geriausių mačų. Matyt, jaučiama įtampa, jaudulys, laiko skirtumas ir kiti faktoriai pakišo koją. Atrodo, ir sėkmės faktorius, kurio kartais pritrūkdavo, taip pat buvo ne mūsų pusėje. Tačiau gavome neįkainojamos patirties, buvo padėtas geras pagrindas ateities turnyrams ir varžyboms.

Pabaigai

Skuodiškio Karolio Vaitelės istorija – tai pasakojimas apie žmogų, kuris savo užsispyrimu, kasdieniu darbu ir tikėjimu i įrodė, kad net iš mažo miesto galima pasiekti didelių tikslų. Jo kelias į smiginį prasidėjo nuo draugiško žaidimo, o dabar gali didžiuotis, kad jau vilkėjo Lietuvos rinktinės marškinėlius ir stojo prie taikinio pasaulio čempionate. Tai istorija apie ramybę, kantrybę ir koncentraciją, kurias ugdo šis sportas. Apie tikslo siekimą be triukšmo, bet su užtikrintu žvilgsniu į centrą – ten, kur pataiko tik tie, kurie tiki.

Karolio pasiekimas – tai ne tik asmeninė pergalė. Tai ir žinia Skuodui, Lietuvai bei visiems, kurie abejoja: svajonės tampa realybe tada, kai kasdien meti strėlytę savo tikslų link. Gal tai paskatins ir Skuodo žmones labiau susidomėti bei duoti galimybę jaunimui užsiimti šia sporto šaka?.. Juk čia nereikia nei milžiniškų salių, nei milijoninių išlaidų, o jaunimui užimtumas GARANTUOTAS.

Sandra PETRAUSKAITĖ

Nuotraukos iš Karolio VAITELĖS archyvo