(0)Lapkričio 26-ąją Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešojoje bibliotekoje susitikimas su lietuvių kino ir televizijos aktore, žurnaliste Gražina Baikštyte, kur pristatyta jos ketvirtoji knyga „Jaunystė. Gražiausi gyvenimo metai“, turėjo tiesioginę sąsają su mūsiškiu miestu – čia aktorė lankosi vasaromis. Beje, kaip pastebėjo renginio rėmėjas – šiemet 75-erių metų veiklos sukaktį švenčianti UAB „Kuršasta“ – ir jos ilgametis įmonės vadovas Stanislovas Martinkus, Gražinos sesuo Eglė Baikštytė, S. Daukanto gatvelės gyventoja, yra išrinkto puikaus įmonės pavadinimo krikštamotė.
Knygos autorės, aktorės G. Baikštytės viešnagė Skuode.
Vietoje įžangos
Neretai aktorė, tapatinama su prancūzų kino aktore Katrina Denev, įvairiose tuometės sovietų sąjungos kino studijų filmuose per 45 metus sukūrusi keturias dešimtis vaidmenų, iki šiol tebežavi stulbinančiu jaunatviškumu. Ji taip pat ir žurnalistė, dirbusi leidiniuose „Kosmetik Baltikum“, „Vyras ir moteris“, „Veikli“, „Lilit“, „Ego“, „Geras žurnalas“ bei „Šeimininkė“, o pastaruoju laiku atsiskleidusi ir rašytojos talentu, nes išleido keturias knygas: „Rimo Tumino sodas“ (2012), „Gyvenimas kaip teatras“ (2016), „Šarūnas Bartas: kai gyvenimas tampa kinu“ (2020), „Jaunystė. Gražiausi gyvenimo metai“ (2025).
Susitikimo Skuode preliudija, palydėjusi į knygos pristatymą, prasidėjo nuo vieno žymiausių Lietuvos kino operatorių Algimanto Mikutėno, Gražinos sutuoktinio, 24 minučių iš prieinamų šaltinių sumontuotos kino filmų apžvalgos, atspindėjusios aktorės sukurtus vaidmenis: sušmėžavo studijų metai Maskvos kinematografijos universitete (VGIK), tuomečiai sąjunginių kino filmų korifėjai bei G. Baikštytės kūrybiniai epizodai su jais ir pasaulinio pripažinimo grandais, tokiais kaip „Santa Barbaros“ Leinas Devisas ar flamenko genijus Antonijus Gadesas. Taip pat iš ekrano žvelgė daug žinomų fotografų nuotraukų įvairiais aktorės gyvenimo ir kūrybos metais.
Aktorė apie save
Savikritiška, todėl, neslėpė, žvelgti į save iš ekrano jai sunku. Teigė, jog tai, ką stebėjo kartu su skuodiškiais, mintys perkėlė į prisiminimus, o trumputės ištraukėlės – tik mirksnis ilgų istorijų. „Ir į knygą negaliu sudėti viso gyvenimo“, – savo pasakojimą pradėjo aktorė. Tvirtino, jog rašant patiko ir patinka daugtaškiai, nes visada mėgsta sau pasilikti šiek tiek paslapties: „Nesu atversta knyga.“ Po mokyklos baigimo, kai neįstojo į pasirinktą anglų kalbos specialybę, buvo įsidarbinusi Vilniaus modelių namuose. Aktorinė karjera prasidėjo nuo fotografijos, ją pastebėjo moldavų režisierius, kvietimams filmuotis vėliau pasitarnavo ir aktorinių fotografijų katalogai. Savęs paieškų laikotarpiu buvo ne tik modeliu, bet šoko ir liaudies šokių kolektyve „Suktinis“. Prie aktorystės vėliau prisidėjo žurnalistika: „Rašyti visada mėgau, rašiniai klasėje buvo geriausi (…) į literatūrą buvau linkusi, mano tėvelis dirbo redaktoriumi, jis ir pirmasis lietuvių kalbos mokytojas. Žaisdavau ne su lėlėmis, bet rašydama diktantus, kuriuos jis taisydavo. Man tas pomėgis liko“, – apie posūkio į žurnalistinę veiklą peripetijas atvirai dalijosi aktorė, kai kvietimo filmuotis štilis ir draugės paraginimas rašyti leidiniui ją įtraukė. Pradėjo nuo vertimų iš rusų kalbos, pamažu ėmė straipsnius rašyti pati, iš siauros grožio industrijos specializacijos perėjo prie interviu su žinomais žmonėmis. Į klausimą apie rašančiojo egocentriškumą, kai daugelis pradedančiųjų startuoja nuo knygų apie save, aktorė paaiškino, jog jai niekada neatrodė tai būtina, nebuvo ir jokio noro: „Labiau patiko mano vaidmuo „už kadro“, daug įdomiau kalbinti kitus.“ Prisipažino ir tai, kad „norisi nusišaut“, kai mergaičiukės tik pradedančios žiniasklaidos atstovės teiraujasi, kur jai labiau patinka vaidinti – kine ar teatre. Arba prašo atskleisti jaunystės ir grožio paslaptį… Ji yra kino, o ne teatro žmogus ir teatro scenoje savęs neįsivaizduoja, nes teatre šmėstelėjo fragmentiškai! O paklausta, ką mano apie teoriją neva kūrėjas produktyviausias iki 50-ies, atsakė: „Žiūriu žiauriai neigiamai ir su tuo nesutinku. Daug mano kolegų man netgi gražesni vyresni (…) Net Žemaitė kurti pradėjo perkopusi pusamžį. Nors pradėjau rašyti gan vėlai, nesiruošiu sustoti, rašysiu toliau, „nenurašau“ savęs ir kaip aktorės.“
Apie gražiausius metus – jaunystę
„Norėtųsi grįžti, bet tik su dabartine išmintimi“, – mintijo aktorė ir knygos autorė, nes jai dabar atrodo, jog tada tiesiog švaistė laiką. Dabar gi, skirtingai nuo ano laiko, atsirenkanti, kur eiti, o kur ne, net norėjime pabūti namie atranda prasmę: „Tada žinojai, kad laiko viskam yra dar daug, o dabar to jausmo nebėra.“
Apie rašymą
„Man juodraščių nereikia. Rašau iš karto ir vis bandau įsivaizduoti, ar bus įdomu skaitytojui (…) Buvo pasiūlymas, jog už mane ir knygą parašys, bet man tai būtų buvęs dvigubas darbas, idant nereikėtų redagavimų ir papildymų, nes mintis kartais ateina ne iš karto“, – buvo atvira apie tokį sumanymą.
Apie „ką pagalvos kiti“, žvaigždiškumą ir kt.
„Man niekada neįdomu, ką apie mane galvoja kiti. Ir pati nesu parašiusi nė vieno komentaro. Man, kaip ir minėjau, didžiausias komplimentas, kad mano knygą skaityti lengva. Visada stengiuosi, kad žmonėms ji būtų parašyta suprantama kalba, kad skaityti būtų įdomu. O su tuo žvaigždiškumu… jis man niekada nepatiko. Gyvenu paprastą gyvenimą, daugiabutyje, neturiu tarnaičių, pati einu į parduotuvę, grįžtu su bulvių krepšiu. Neturiu mašinos, abu su vyru nevairuojame“, – tokį aktorės atvirumą auditorija įvertino plojimais. Į besikartojantį klausimą, ko reikėjo tapti žvaigžde jaunystėje ir dabar, aktorė pridūrė: „Pirmiausia, aš niekada neturėjau tokios nuostatos tapti žvaigžde – nei tada, nei dabar! O žvaigždiškumas iš pricipo: tai ne apie mane.“ Aktorė pasidalijo pokalbio knygai su Vyteniu Andriukaičiu epizodu apie šokių „Suktinyje“ laikus. Jis stebėjosi, jog dirbusi modeliu Kaune atrodė tarsi iš kosmoso, tad emocingai lenkęs, kam dar buvo reikalingi tie liaudies šokiai. O jai, jaunučiukei šokėjai, patiko išsidūkti, patiko koncertinės išvykos, pramoga su tada populiariomis bigbito grupėmis „Kertukai“, „Gintarėliai“, nes nebuvo ir tikslo būti žvaigžde! Be to, ir apie tuomečiuose modelių namuose dirbusias, staiga atsidūrusias leidinių viršeliuose, maniusi, jog žmogaus vertinimas vien už išvaizdą nepelnytas. Todėl ir apie šių dienų kontekstą bei nuomonių formuotojas G. Baikštytė teigė, jog jai, esant dabartinio amžiaus, jokios nuomonės jau niekas nesuformuos! „Net ir jaunystėje turėjau savo nuomonę, dabar tuo labiau! Jei ko reikia, pasiteirauju dukterų, vienos kitos draugės (bet ne visų), kartais net vyro nereikia klausti“, – apie save pripažino aktorė.
Kuo artimas Gražinai Baikšytei Skuodas?
– Šiemet dar nebuvau, nors dabar ir esu, tik jausmo, kad esu Skuode, nėra, nes jis man susijęs su vasara. Todėl, kad čia lankausi su dukromis pas sesę ir maudomės Skuodo jūroje. Ir posakis mūsų šeimoje – „važiuoju į Skuodelį“, – taip apie sąsajas su mūsų miestu pradėjo viešnia.
Su mūsų miestu susijusią istoriją pabandė apžvelgti: jos tėvelis Alfonsas Baikštys turėjęs tris santuokas. Iš pirmosios – žmona ir dukros Amerikoje. Dabar ten likusi tik dukterėčia. Iš antrosios – ji, o iš trečiosios – sesuo Eglė bei du broliai: Andrius ir Saulius, nes trečioji tėvelio žmona buvo iš Skuodo. Pasak Gražinos, tėvelis taip pageidavęs, kad visi vaikai bendrautų, todėl ir Eglės Baikštytės, kuri įsikūrusi savo senelės name (vyras estų režisierius Hugo Aderis) S. Daukanto gatvelėje Skuode, būtinai atvažiuoja. Savo antrąja tėvyne Gražina vadina Liepoją, ir ten taip pat visada vasaromis lankosi. Ir, kaip sakė, puikiai kalba latviškai, todėl ir žemaitiškai supranta, nes tos dvi kalbos panašios. Klausiama apie dukras patikino, jog jų pageidavimu to nedaranti. Beje, kaip susitikime buvo pastebėta, mergaitės netapo nei dainininkės, nei aktorės.
Žinią apie aktorės šeimos išskirtinumą, nes Baikšytės ir Mikutėno šeima kitąmet švęs auksines vestuves, skuodiškiai palydėjo nuoširdžiais aplodismentais, o viešnia šmaikštaudama papildė, jog draugystės stažas dar ir trim metais ilgesnis, kai gyventa / studijuota Maskvoje. Tada jiems per ketvertą metų teko pakeisti net 9 butus, nes nesusituokusiai porai amoralu gyventi kartu, kol galiausiai atradę nuomotoją močiutę, kuriai ši sąlyga nebuvo svarbi.
„Man labai malonu grįžti į Skuodą, iš dalies savo miestą, tikrai esu jums dėkinga. Viskas, kas gyvenime nutinka – ne be reikalo. Juk ir mano mamos mergautinė pavardė Daukantaitė, nes mano seneliai buvo Paulina ir Jonas Daukantai. Esu jums labai dėkinga, ne be reikalo taip toli važiavau!“, – atsisveikindama sakė Lietuvos kino legenda Gražina Baikšytė.
Aktorę kalbino Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dalia.
Laima SENDRAUSKIENĖ
Nuotrauka autorės