(0)Taip apie lemtingą Lietuvai 1991-ųjų Sausio 13-ąją pasakoja tuometė Vilniaus universiteto teisės fakulteto studentė, o tada Skuodo rajono savivaldybės ir vietos vykdomojo komiteto instruktorė, o vėliau visus darbo karjeros metus valstybinėje socialinio draudimo sistemoje bei mokesčių inspekcijoje juriste dirbusi žebrokiškė Janina Maciutė. Laikas, iš kurio vėlų vakarą, likus pusantros valandos iki kelionės į Vilnių iš savo kaimo susiruošė, buvęs įtraukus informacija.
J. Maciutė toje pačioje Skuodo aikštėje, iš kurios su organizuota autobusų kolona Sausio 13-ją vyko ginti Parlamento.
Namuose nebuvo laidinio telefono, tad ėjo pas šviesaus atminimo kaimynus Gadeikius pasiskambinti, susižinoti apie kelionę. Liko atmintyje tos trobelės gyventojų jaukus ir šiltas vakaras. Iki iš Skuodo organizuotai pajudės išvykstantieji buvo likę visai nedaug. Parkūrusiai su naujausia žinia šviesaus atminimo tėveliai pritarė: „Važiouk.“ „Kažkaip niekas negalvojom, kad kas gali įvykti, o juolab šaudytų“, – apie tada visuomenėje tvyrojusią situaciją bandė prisiminti to laikmečio liudininkė Janina. Dar kažkas iš sutiktųjų Skuode klausė, ar nebijanti važiuoti, bet, tiesą sakant, nežinojo, kad yra ko bijoti. Trisdešimtmetei, kaip dabar pamena, „vienodai švietė“, baimės tikrai nebuvo. Veikė kažkoks visuotinis patosas, jaudulys ir kas gi ten vyksta. Svarbiausia – kaip visi, privalai ten būti. Prie dabartinės meno mokyklos, o tada partkomo, labai gausiai susirinkta. Rikiavosi virtinė autobusų. Palydėta kelių draugių bendradarbių su skuodiškiais sulipo į didelį, greičiausiai „Laz“ markės autobusą. Buvo užsukęs kunigas – visus laimino, padalijo šv. Agotos duonelės. Kažkas įlipęs teiravosi, ar nėra šaukiamojo amžiaus jaunuolių, nes sklandė gandai, jog tokiems pavojinga, rusai gaudo į kariuomenę. Pora labai nepatenkintų buvo išlaipinti.
Iš kelionės bendražygių pamena šviesaus atminimo mokytoją Stefą Anužienę, gydytoją Virmantą Butrimą. O ji vyko viena, kitų skuodiškių nepažinojo. Tačiau, kaip dabar sako, tai nebuvo kokie savivaldybės tarnautojai, o tiesiog paprasti skuodiškiai. Dauguma buvę tremtiniai, tarp jų išskirtinis – stambokas šviesaus atminimo Riauka. Iki pajudant iš Skuodo dar svarstyta, gal vykti į Klaipėdą, bet nugalėjo visuotinė nuomonė: į Vinių. Kaip ir vėliau, jau prie Kauno, kai radijas pranešė, jog yra tankais sutraiškytų, kai sustojusiems prie Sitkūnų būta perspėjimų į sostinę nebevažiuoti, pasilikti budėti ten. Bet skuodiškiai vieningi: į Vilnių! Atvykę į mitingą prie Seimo pajudėjo nešini vėliavomis. Pro Seimo langus tada pranešė, kad dingo premjeras Albertas Šimėnas, pro atvirus langus buvo daug kalbančiųjų: kunigas Robertas Grigas, Zigmas Vaišvila, Vytautas Landsbergis, Kazimieras Motieka…
Po nakties Vilniuje buvo pasnigta, spaudė šaltukas, o minioje visi buvo pernakt nemiegoję, išvarginti, sustirę. Šalia buvo statomas Seimo viešbutis, tad daugelis ėmėsi veiklos: įsitraukė į barikadų statybas, nešė armatūras, bandė užgriozdinti kelius į Seimą. Žmonės buvo nepaprastai vieningi. Buvo dalijamas specialiai tą naktį išleistas laikraštis. „Tebesaugau tėviškėje, kur dabar gyvena brolis…“, – sako Janina. Tuo laiku Vilniuje studijavo ir jos sesuo, tad, atsiskyrusi nuo minios, patraukė į Pedagoginio instituto bendrabučius. Prisibeldė. Užklijuotais langais kambarėlyje studentės bandė kiek numigti, nes naktį budėjo, kalbėjo, kad ir vėl eis. Tiesa, dar bandė slapstyti ir vaikinukus, kad tų nesugaudytų į kariuomenę. Apšilusiai vėl teko grįžti į minią, kur vėl ir vėl tapdavo šalta. Su atvykusiais eita sušilti į Skuodo autobusą. Vieną tokių pertraukėlių kažkas atskubėjęs perspėjo, kad žmonės saugotųsi – esą gali važiuoti tankai, kurie nieko nepaiso, traiško ir transportą. Bet po miestą marširavo tik tanketės. Išprašytiems iš autobuso pasišildyti dar buvo galima prie laužų. Vakarop minioje suaktyvėjo jedinstvininkai. Jie gąsdino, bandė įbauginti komendanto valanda, nurodinėjo, kad reikėtų skirstytis. Bet tokia „agitacija“ veikė priešingai: atsirado tik dar didesnis noras pasilikti, gal net nebevažiuoti į Skuodą. Nors tada jau būta ir baimės, nes niekas nežinojo, kokia naktis laukia. Juk vos atvykusius pasitiko ir nuogąstavimai, kad bus „imamas“ Seimas. „Liko atminty didžiulis vieningumo, vienybės, susitelkimo jausmas – visi išvien! Ir kas būtų pagalvojęs, kad po kelių dešimtmečių taip viskas susiskaldys, o tada minioje ir baimė, ir jaudulys, ir jautrumas, ir dėmesys vienas kitam tiesiog persidavė!“, – emocinę būseną bandė nusakyti J. Maciutė.
Vėliau, po mėnesio, kai ją reikiamos literatūros paieškos nuvedė į M. Mažvydo biblioteką, vos įėjusią į vestibiulį sukrėtė vaizdas: lovos, lovos, lašinės. Anuometė mintis „karo ligoninė“ tarsi susišaukia su šiandiena: „Taip greitai niekas nepasibaigia. O juk iki tol gyvenome ramiai, taikiai. Tie įvykiai stipriai palietė. Dabar, kai pagalvoju, kažin, ar benerčiau stačia galva į tokią nežinomybę…“, – kalbėjo antra tiek vyresne tapusi. Tiesa, prisipažįsta, jog visus tuos metus Sausio įvykių dienomis informacinės sklaidos neužleido. Visas laidas norėjo girdėti, pamatyti. Ir tie atsiminimai atgyja nuo pradžių. „Net, kai 1988 metais Brazauskas atidavė Arkikatedrą, pamenu, namuose buvo prisuktas žadintuvas, kad su tėveliais nepramigtume – atsikėlėme išklausyti šv. Mišių, toks stebuklas įvyko“, – pasakoja Janina. Beje, prisipažįsta, kad tėvelio Petro Maciaus (g. 1922) šeima nebuvo tarybinei valdžiaipavyzdys. Abu su mama, iškentę karą, okupaciją, visa širdimi buvo už Lietuvą. Tėvelio visa šešių vaikų šeima buvo ištremta į Sibirą. Jam, vienam tik iš vyresniųjų, sėkmingai tremties išvengusiam, teko slapstytis, todėl iš Klaipėdos rajono Medsėdžių kaimo ir atsidūręs Žebrokuose. „Man teko savo akimis matyti jo šeimos tremiamųjų sąrašus, jis tame sąraše buvo“, – pasakoja juridinio darbo karjerą baigusi, o dabar į užtarnautą poilsį išėjusi J. Maciutė.
Kuo ji gyvena dabar?.. Laisvą laiką skiria sveikatinimuisi, bibliotekai, renginiams, tolesnėms kelionėms. Per metus – po vieną, dvi. Kaip sako, neaplankytų Europos šalių mažai ir belikę. Iš pradžiųadžioje labai sužavėjo Krokuva, Paryžius, dabar vis dėlto didžiausią įspūdį palieka Izraelis, nors Turkijoje dar nebuvo, nuostabus pamatytasis Stambulas. „Kuo tada gyvenom, su šiandiena nesulyginama. Visko stokota, nebuvo rūbų, bet bene labiausiai stigo kokybiškų batų, kurių nepasisiūsi. Bet tada žmonės neturėjo baimės, kad taps bedarbiais. Kažkaip kiekvienas pragyveno, nors ir plaukė pasroviui. Dabartinės galimybės jaunimui – neįsivaizduojamai plačios. Tik, panašu, nebėra tada buvusios ugnelės, idealizmo, visuomenėje atsirado daug kritiškumo, daug perteklinės informacijos apie galimą karą (juk bus taip, kaip bus). Tarsi visi išvien būtų tapę politikais, kritikais bei visų sričių žinovais“, – kalbėjo pašnekovė jautria tema.
Laima SENDRAUSKIENĖ
Nuotrauka autorės