(0)Ar egzistuoja laimės formulė ir kaip ją galėtume apibūdinti? Sakoma, kad žmogui reikia labai nedaug ir, manau, tai yra tiesa. Kuo paprastesnį ir nuoširdesnį gyvenimą žmogus gyvena, tuo mažiau tas jo gyvenimas panašus į sujauktą lovą ar papūgėlių mūšį dideliame prišnerkštame narve. Bet retas gali pasidžiaugti tikra laime, nes žmogui vis ko nors negana. Kasdienis mėgstamas darbas, šeima, muzika bei kūryba, gyvenimas gimtinėje galėtų būti laimės apibrėžimas… Apie tai ir kalbamės su dviejų vaikų tėčiu, pedagogu, laisvu bei kuriančiu muzikantu Vaidu MINELGA.
– Vaidai, mes pažįstami jau nemažai metų, ir aš vis dar prisimenu tuos laikus, kai susibūrė muzikos grupė „Karma“. Tu grojai bosine gitara, buvai abiturientas ir ruošeisi palikti namus. Ar galėtumei trumpai papasakoti apie savo muzikinio kelio pradžią?
– Viskas prasidėjo nuo to, kad labai norėjau mokytis groti gitara muzikos mokykloje, bet tėvams buvo sunku įpirkti tokį instrumentą. Man pasiūlė akordeoną, bet, pats supranti, toks instrumentas buvo visai ne prie širdies. Einant į septintą klasę man pačiam kilo noras žūt būt lankyti muzikos mokyklą. Pasirinkau saksofono klasę. Valdas Petkus jau buvo pradėjęs fortepijono pamokas.
Vieną dieną mokykloje mes visai netikėtai pastebėjome mokytoją Vitą Buivydienę grojant gitara ir pradėjome abu su Valdu prašyti jos pamokų. Ji pasiūlė lankyti dainuojamosios poezijos būrelį ir ten mokytis. Taip viskas ir prasidėjo. Valdas įsigijo akustinę gitarą ir greičiau viską įsisavino, nes jau buvo keletą klasių pražingsniavęs muzikos mokykloje. Dalinomės gitara, mokėmės, kol viskas išaugo į Valdo kūrybą. Aš perėmiau bosinę gitarą, prisijungė dar būrelis žmonių. Taip pajudėjo „Karmos“ traukinukas. Repetuodavome Skuodo rajono kultūros centre.
– Kaip ir kur vėliau, baigęs gimnaziją, apsisprendei studijuoti?
– Aš labai norėjau studijuoti aktorinį, bet tada aktoriams buvo gana gūdoki laikai, o ir mama mane išvadino bepročiu. Ji viską pagrindė tokia gyvenimiška logika, kad, tarkim, daktaras, kirpėjas ir mokytojas visais laikais bus reikalingi ir uždirbs duonai. Aš mokėjau groti, na, ir dar plepėti, tai pamaniau, kad gal muzikos mokytojas ir bus iš manęs. Kodėl gi ne? Labai norėjau kuo toliau nuo namų, į Vilnių, į sostinę. Manau, kad tokių svajonių turi nemažai abiturientų ir šiandien. Įstojau į Vilniaus konservatoriją, į muzikos pedagogikos ir etno kolektyvo vadovo specialybę ir, apsigynęs diplomą, grįžau į Skuodą.
– Kodėl tu grįžai, jei jau buvai „apšilęs kojas“ sostinėje, įleidęs šaknis, apsišniukštinėjęs, susipažinęs su užkulisiais?
– Idealistiškai mąsčiau, kad, jei baigiau muzikos pedagogiką, turiu dirbti pagal specialybę. Pradėjau ieškoti darbų, bet viena šauni dėstytoja nuleido mane ant žemės ir patarė pamiršti tas iliuzijas apie galimybę susirasti darbą Vilniuje be giminių, be kokių ryšių. Ji pasakė, kad viskas gali gana ilgokai užtrukti arba tik stebuklingu būdu galiu laimėti šioje loterijoje. Aišku, teko padirbėti ir padavėju, ir užkulisiuose įvairiuose renginiuose, nes reikėjo kaip nors išgyventi. Bet ne pagal specialybę.
Tada nedrąsiai pasiskambinau į Skuodą Audronei Pitrėnienei, kuri man liepė greitai susikrauti lagaminus ir „mauti“ į Skuodą. Aš taip ir padariau. Grįžau ir pilnas idėjų naujai „iškeptas“ mokytojas pradėjau dirbti.
– Spėju, kad buvai ambicingas mokytojas?..
– Taip. Pirmiausia norėjau sulaužyti tuos senus stereotipus, kad, jei vaikas neintonuoja, tai galima tyliai patraukti jį į kamputį. Aš norėjau, kad visi mano mokiniai dainuotų. Taip ir padariau. Organizuodavau vaikų koncertus ir gimnazijoje, ir pradinėje mokykloje, kur susirinkdavo vaikų tėveliai, seneliai, giminės bei artimieji. Jų vaikai, šventiškai pasipuošę, džiugiai nusiteikę dainuodavo. Visi be išimčių. Viena mano studijų dėstytoja sakydavo, kad klausos neturi tik neįgalūs, apkurtę vaikai, o visi kiti girdi ir dainuoti gali. Be to, klausa yra lavinama ir tame darbe galima pasiekti tikrai puikių rezultatų.
– Kiek žinau, tau teko ragauti ne tik pedagoginės duonos.
– Pamažu patekau į keblią situaciją, nes buvo daugybė renginių, į kuriuos mane kvietė. Aš, savaime aišku, naivus, jaunas, puikus mokytojas, apie kurį net laikraštis rašė, visur dalyvaudavau, betveltui. Patekti į laikraštį buvo kažkas nerealaus. Pilnas vilčių, ambicijų pradėjau pastebėti, kad mano draugai ir butą turi, ir „kompą“ turi, visi lyg kažką turi, o aš su žmona nuomojamame bute sėdžiu nepritekliuje. Tekdavo eiti tyliai pas mamą skolintis keletą eurų. Tada turėjau atiduoti duoklę visiems renginiams mokyklose, kas pareikalavo ir fizinių, ir dvasinių jėgų. Bet tokia buvo sistema. Visi mokytojai vaikams atiduodavo ir šiandien atiduoda visą save.
Mano mokytojavimas visiškai nutrūko, nes užsidarė pradinė mokykla, o kitose man skirdavo labai mažai darbo valandų. Žmona dirbo anglų kalbos mokytoja, bet reikėjo kažką daryti ir keisti. Nusprendžiau uždarbiauti papildomai kaip Kalėdų Senelis, išbandžiau renginių bei vestuvių vedimą, šeimininkavimą, nes man patinka ruošti maistą. Statybose dirbdavau pagalbiniu, seniūnija pasamdydavo įvairiems sezoniniams darbams. Būdavo keista situacija, kai nueidavau darbintis į statybines firmas. Visi jie matydavo mano pedagoginį išsilavinimą. Koks iš muzikos pedagogo gali būti statybininkas, ar ne?.. Visai logiškas požiūris.
– Tad kokią išeitį radai?
– Tuometė Darbo birža pasiūlė plytelių klojėjo kursus. Aš mielai sutikau ir, juos pabaigęs, apie dvejus metus dirbau plytelių klojėju įvairiose statybinėse firmose. Vieną dieną sulaukiau skambučio iš Skuodo amatų ir paslaugų mokyklos. Pasirodo, jie jau žinojo, kad aš turiu plytelių klojėjo kvalifikaciją, kurią buvo įmanoma suderinti su mano pedagoginiu išsilavinimu. Sau buvau prisiekęs, kad daugiau niekada nebegrįšiu į pedagoginį darbą, bet, mano nuostabai, šitoje mokykloje buvo visai kitas reikalas.
– Kas gi buvo ar, sakykim, yra kitaip Skuodo amatų ir paslaugų mokykloje?
– Visiškai kita darbo specifika. Darbas su suaugusiais žmonėmis, kuriems kartais reikia tiesiog pokalbio, truputį psichologinės pagalbos. Man malonu dalintis naujovėmis su jau patyrusiais plytelių klojėjais, bet vis dar tebedirbančiais senais metodais. Jie būna nustebę, nes šiandien darbo technologijos sparčiai žengia į priekį. Taip pat su jaunimu išbandome įvairiausias naujoves, kurių kartais nėra net mokymo planuose: ieškome įvairiausių kūrybinių sprendimų, išbandome mozaikas, sudėtingus pjūvius ir raštus. Jie patys siūlo idėjas, klausia. Viena mergaitė mikrocemento technologijas pradėjo taikyti realiame gyvenime ir jai puikiai sekasi. Kita studentė sėkmingai kloja plyteles. Taigi šią profesiją pasirenka ne tik vaikinai, bet ir merginos, kuo labai džiaugiuosi. Aš juos visus raginu investuoti į žinias, stengtis įdėti kuo daugiau darbo, kad įgytų naujų įgūdžių, nes tik tokiu būdu galima susikurti ateitį, uždirbti pinigus ar net pradėti savo verslus. Žinoma, ne visi iš jų dirbs statybose, nes kitiems reikia tik praleisti laiką ar tik įgyti žinių savo buto remontams bei gerovei. O tie, kurie dirbs, susidurs su konkurencija rinkoje, kur savo vardą teks užsitarnauti sunkiu kasdieniu darbu.
– Vaidai, esi pakankamai žinomas žmogus. Ar tai tau netrukdo palaikyti švarą bibliotekoje? Pats žinai, kad būna tokių žmonių, kurie save laiko menininkais ir tikrai atsisakytų plauti grindis net už pinigus.
– Man yra tekę dirbti net ir su šiukšliavėže. Neskirstau darbų. Tiesiog esu dėkingas už turimą. Bibliotekoje dirbo mano jau šviesaus atminimo tėtis, dirbo ir mama. Tėčiui apsirgus nusprendžiau jį pavaduoti ir nuo to laiko tapau bibliotekos švaros komandos dalimi. Gyvenimo ironija, bet tas darbas mane išgelbėjo per COVID-19 pandemiją, kada visi mano kolegos statybininkai buvo beviltiškoje situacijoje. Todėl ir šiandien aš čia ištikimai, profesionaliai bei meniškai plaunu grindis. Reikia ir čia siekti meistriškumo.
–Gal galėtum papasakoti apie savo kūrybinį gyvenimą? Ar dažnai paimi gitarą į rankas ir ką kuri? Ar turi kūrybinių ambicijų ir planų?
– Visai neseniai paviešinau pirmą trumpą humoristinę dainelę interneto socialiniame tinkle „Facebook“, kur labai greitai gauni įvertinimą ir gali pasitikrinti, ar tai limpa žmonėms, ar reikia ką nors keisti. Kalbant apie gitarą, noriu pasidžiaugti savo, galiu drąsiai sakyti, genialiu mokiniu Vitalijumi Stonkumi, kuris viršijo visus mano lūkesčius ir iki šiol mane stebina. Mes su juo susitikome prieš ketverius metus ir nuo pirmo susitikimo po gero mėnesio Vitalijaus mokymosi pas mane jau lipome ant scenos Mosėdyje. Po to mudviejų muzikinis kelias peraugo į duetą ir bendrą kūrybą, kur aš sukuriu, o Vitalijus „nuspalvina“ bei pagražina tą kūrybą savo gabumais ir idėjomis. Taip pat nuo tų laikų, kai grįžau iš Vilniaus, esu Skuodo rajono kultūros centro folkloro ansamblio „Vereta“ dalyvis, nes studijų metais man įskiepijo meilę liaudies muzikai. Tik folklore mūsų šaknys ir indentitetas.
Labai norėčiau sukaupti savo autorinių dainų kolekciją. Tokia ambicija. Bibliotekos direktorius yra mano kūrybinės pradžios kaltininkas. Jis paprašė, kad aš kažką pagročiau žemaitiškai. Tada kolegės pasiūlė ką nors sukurti pagal japonų poezijos stilių haiku. Tai trumpi trieiliai, tik žemaitiškai. Taip prasidėjo įvairios variacijos, kurios mane ir užkabino.
– Kaip manai, ar reikėtų ką nors keisti Skuodo kultūriniame gyvenime?
– Mane labai liūdina, kai skirtingos įstaigos nesusikalba. Atrodo, gyvename mažame, jaukiame miestelyje, turėtume rasti kompromisą, vieni kitus papildyti, bet iki šiol labai sunkiai sekasi taip padaryti. Dabar yra plėšomasi dėl įtakos arba norima vienam viską padaryti, kas yra visiškai neįmanoma.
Kitas dalykas yra truputį kylantis iš mano praeities patirčių. Manau, kad už kiekvieną atliktą darbą žmogui turi būti sąžiningai sumokėta, taupant ir įvertinant jo neįkainuojamą gyvenimo laiką, profesionalumą. Kartais išgirstu tokių pageidavimų „čia, dabar ir veltui padaryk“. Aš visada nemokamai aukosiu save globos namams, neįgaliems žmonėms ar panašioms įstaigoms, nes čia jau šventas reikalas. Bet su komercija yra visiškai kitaip. Reklaminiai, pelno siekiantys renginiai privalo mokėti pinigus.
– O kur randi laimę „ant šio svieto“?
– Pirmiausia – esu labai laimingas, nes mano šeima sveika, aš esu sveikas, dar galiu apkabinti savo brangią mamą bei 92-ejų metų močiutę. Antra – dirbu puikiuose kolektyvuose, kur mane supa daug nuostabių žmonių. Belieka tik šypsotis. Tikrai fantastika.
– Gal planuoji sudalyvauti muzikiniuose konkursuose ir koks tavo požiūris į tokius renginius?
– Konkursai yra varžytuvės. Tačiau aš visai nenoriu varžytis. Aš noriu groti, jausti malonumą, o jei kam nepatinka, tai „valio“. O jei kam nors patinka, tai du kartus „valio“. Viskas gana paprasta. Aš galiu konkuruoti tik su savimi: stengtis tobulėti, kurti, keistis ir visada išlaikyti savikritišką požiūrį į save. Aš negaliu būti kažkas labiau negu esu iš tiesų. Tai irgi padeda gyventi laimingiau.
– Pokalbio pabaigai noriu tavęs paprašyti pasidalinti pirma į galvą šovusia „dienos mintimi“ ar jausmu.
– Atsimenu vieną vakarą, prieš šv. Kalėdas, ėjau išpuoštomis Skuodo gatvėmis. Grįždamas namo po darbo apėmė toks džiaugsmas, pagalvojus, kad Skuodas pasipuošęs, o žmonės gyvena tokiame džiaugsmingame laukime. Visur lingavo tiek daug jaukių šviesų, o aš nekantravau grįžti į šiltus namus, kur laukia vakarienė ir mano mylima šeima. Aš džiaugiuosi šiandien tuo, ką turiu, džiaugiuosi ir gerom, ir blogom akimirkom, džiaugiuosi už visas pamokas, kurias man suteikė gyvenimas.
– Ačiū tau, Vaidai, už pokalbį, mintis ir skirtą laiką mūsų skaitytojams.
Kęstutis KOVA
Nuotrauka iš Vaido MINELGOS archyvo