(0)Gerda Jackutė savo vaikystę Skuode apibūdina vienu jausmu – vėjavaikiškumu. Draugai į lauką būdavo kviečiami ne žinutėmis, o dviračiu privažiavus prie namų ir pabeldus į duris ar garsiai sušukus po langais. Vaikystėje netrūko ir atsakomybių: bendrojo lavinimo mokykla, muzikos mokykla, namai, daržai, gyvuliai. Bet visa tai, pasak Gerdos, ne slėgė, o augino. Tai buvo gyva, judri, gamtos pilna vaikystė, kurios šiandien ji nuoširdžiai palinkėtų kiekvienam vaikui.
Didelės įtakos merginos asmenybei turėjo šeima. Iš tėčio Gerda atsinešė suvokimą, kad nieko nėra neįmanomo – viskas pasidaro „darymo būdu“. Ši nuostata vėliau pastūmėjo ją išeiti iš samdomo darbo ir susikurti savo veiklą. Iš mamos perėmė rūpesčio jausmą ir namų gyvybę – gebėjimą jausti žmones, kurti jaukumą ir šilumą aplink save. Svarbi jos gyvenimo dalis – brolis. Vaikystės barniai liko praeityje, o šiandien juos sieja artimas ryšys, pagalba ir panašus charakteris: abu karštakošiai, siekiantys savo tikslų, bet empatiški ir nelipantys per galvas.
Polinkis į menus Gerdai pasireiškė anksti. Muzika nuo mažens užėmė ypatingą vietą jos gyvenime – muzikos mokykla, ansambliai, chorai. Dainavimas tapo savotiška terapija, padedančia nurimti ir „susidėlioti vidų“. Vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų – Dainų šventės: kelionės į Vilnių, nakvynės mokyklose, repeticijos ir tūkstančiai žmonių, dainuojančių kartu. Pirmą kartą jose dalyvavo būdama vos devynerių, ir ši patirtis ilgam įrašė muziką į jos gyvenimą.
Mokykloje Gerda anksti pajuto, kur yra jos stiprybės. Ji natūraliai linko į menus ir humanitarinius mokslus, o visa kita, kaip pati šypsodamasi sako, tapo kūrybinio išsisukinėjimo zona. Ne dėl nenoro mokytis, o todėl, kad lygtys, šaknys ir formulės paprasčiausiai „nelipo“. Dabar įvairiausius kuriozus ir lengvus bei originalius išsisukinėjimus prisimena su humoru, bet kartu akcentuoja – jau tada lydėjo labai aiškus vidinis balsas: nedaryk to, kas ne tavo. Ši nuostata vėliau tapo viena svarbiausių jos gyvenime.
Didelį pėdsaką paliko mokytojai, kurie mokėjo ne tik dėstyti dalyką, bet ir kurti ryšį su vaikais – tokius, prie kurių eidamas jausdavaisi saugus ir matomas. Ypač gražiai Gerda mini Bronislavą Tamošauskienę – žmogų, kuriam iki šiol jaučia didžiulį dėkingumą. Net ir šiandien, grįžus į Skuodą, netikėtas susitikimas gatvėje ar parduotuvėje sukelia pačias geriausias emocijas. Su dėkingumu ji prisimena ir jau a. a. fizikos mokytoją Antaną Markauską, kuris mokėjo sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai ir leido mokytis be baimės klysti. Ne mažiau svarbios kelyje buvo ir muzikos mokytojos – Audronė Anužienė, Rasa Valinskienė bei Jolanta Raišutienė. Būtent jos padėjo tokius tvirtus pamatus, kad muzika iki šiol išlieka neatsiejama kasdienybės dalimi.
Sprendimas studijuoti Vilniuje G. Jackutei buvo gana aiškus ir sąmoningas. Kitų miestų ji rimtai net nesvarstė – sostinė atrodė siūlanti daugiau galimybių ir profesiniams pasirinkimams, ir pomėgiams. Norėjosi studijuoti tai, kas susiję su menais, bet kartu turėti laisvę neapsiriboti viena darbo pozicija. Kūrybinių industrijų studijos tapo tuo atsakymu, kuris sujungė abu šiuos norus.
Pradžia Vilniuje nebuvo tokia sudėtinga, kaip galėjo atrodyti iš šalies. Į studijas įstojo ir artimiausi žmonės – geriausia draugė Monika, mylima pusseserė, keli bendraklasiai. Pirmaisiais metais jie dažnai susitikdavo savaitgaliais, leisdavo laiką kartu, pažindinosi su miestu. Todėl didesnių iššūkių, pasak Gerdos, tarsi ir nebuvo, o jei ir pasitaikydavo, įveikdavo kartu. Vis dėlto vidinis noras judėti toliau niekur nedingo. Gyvenant sostinėje atsirado etapas, kai ji pusę metų praleido Tenerifėje, vėliau keliavo po Europą, bandydama gyventi be nuolatinės vietos: dirbti ir keliauti tuo pačiu metu. Tačiau būtent išvykus pradėjo ryškėti ir kiti dalykai…
Prieš ilgesnes keliones Gerda buvo išėjusi iš choro, kuriame giedojo, o būdama svetur vis dažniau pastebėdavo save nostalgiškai stebinčią kiekvieną jų koncertą. Kartu atėjo ir labai praktiškas suvokimas – dirbti taip, kaip buvo įsivaizdavusi, nepavyksta. Trūko rutinos, disciplinos, o nuolatinis judėjimas neleido susidėlioti kasdienybės. Galiausiai atėjo aiškus jausmas, kad norisi grįžti, ir choras tapo vienu svarbiausių impulsų. Po daugiau nei pusmečio pertraukos Gerda grįžo į chorą „GospelJonai“ ir šiandien su nedidelėmis pertraukomis jame dainuoja jau apie aštuonerius metus. Būtent tada ji aiškiausiai pajuto, kad kartais grįžimas nėra žingsnis atgal, o labai sąmoningas ėjimas arčiau savęs.
Muzika Gerdos gyvenime užima labai svarbią vietą. Per ją ji ir išsikrauna ir prisipildo, nusiramina, grįžta į save. Dainavimas lydi nuo pat darželio laikų. Ji jaučia didelį dėkingumą tėvams, kurie palaikė norą muzikuoti – vežiojo į pamokas, skyrė tam laiko ir galimybių. Ne mažiau svarbūs buvo ir mokytojai, kurie motyvavo, skatino ir nė akimirkai neužgesino noro domėtis muzika.
Kiekvienam žmogui, pasak Gerdos, svarbu atrasti tai, kas yra „jo“, ir stengtis kuo dažniau save pildyti dalykais, kurie maitina vidų. Jai tokiu šaltiniu tapo gospel muzika ir choras „GospelJonai“. Kelias į šį chorą nebuvo atsitiktinis. Dar anksčiau ji buvo pastebėjusi choro vadovę Kristiną, kai ši dainavo su ansambliu „Sounds in G“. Tada vis pagalvodavo – „kaip kietai jie varo“. Vėliau sužinojo apie Vilniaus šv. Jonų bažnyčios gospel chorą, kuris dabartinį pavadinimą „GospelJonai“ gavo kiek vėliau. Kaip juokauja patys choristai, šio pavadinimo krikštatėvis – Linas Adomaitis, nes būtent jis pasiūlė taip jiems vadintis.
G. Jackutė (pirma iš kairės) su choru „GospelJonai“ ir šio vardo krikštatėviu L. Adomaičiu. Vienijami bendros meilės dainai.
Lemtingu momentu tapo pusbrolio vestuvės, kuriose Kristina kartu su kitomis vokalistėmis giedojo ceremonijoje. Išgirsti gyvai, pajusti energiją ir skambesį buvo visai kas kita nei stebėti iš šalies. Po kurio laiko, sukaupusi drąsą, ji sudalyvavo atrankoje ir pateko. Taip gospel choras tapo jos gyvenimo dalimi, o jo muzika – ir vidinio augimo erdve. Po repeticijų ar mišių dažnai išeinama su jausmu, kad tapai truputį geresniu žmogumi. Ne kartą Gerda pajuto, kad muzika paliečia ir kitus – tai parodė žmonių reakcijos.
Gerdą nuo vaikystės lydi ir meilė vandeniui, gamtai, todėl maudynės šaltame vandenyje jos gyvenime atsirado labai natūraliai. Gyvendama vos kelios minutės nuo upės ji pastebėjo, kad maudynių sezonas tiesiog „užsitęsė“ – atėjus žiemai, kasdienybėje atsirado ir ledinis vanduo. Tai greitai tapo įprasta dienos dalimi. Labiausiai ją patraukė ne fizinis, o vidinis pojūtis. Šaltas vanduo tapo labai stipriu dienos startu – po jo ateina gyvumo jausmas, didesnis produktyvumas. Gerda sako, kad ledinis vanduo suteikia stiprų serotonino pliūpsnį, todėl po maudynių norisi šypsotis, judėti, veikti. Kurį laiką ji maudėsi kartu su bendraminčių grupe, vadinama „Vilnelės pankais“. Tai buvo saugus įvedimas į šią praktiką – bendruomenė, kurioje šaltas vanduo derinamas su kvėpavimo pratimais, sąmoningu pasiruošimu ir apšilimu po maudynių. Šiandien ji dažniausiai renkasi maudytis viena – tyliai, be skubėjimo, savo tempu. Jai tai nėra nei ekstremalus sportas, nei savęs laužymas. Tai praktika, po kurios labai aiškiai jauti kūną: dingsta mieguistumas, sunkumas, atsiranda budrumas ir energija. Pasak Gerdos, po šalto vandens ji jaučiasi kaip niekada gyva. Būtent šis pojūtis ir lėmė, kad praktika nebuvo trumpalaikis etapas, o per kelerius metus tapo nuolatine gyvenimo dalimi.
Ledo vonioje – tyliai ir be skubėjimo.
Šiandien jaunos moters kasdienybė daugiausia sukasi aplink jos pačios sukurtą veiklą – skaitmeninės rinkodaros erdvę, kurioje kartu su kitais laisvai samdomais specialistais ji nuotoliniu būdu dirba su įvairiais projektais. Su komanda jie padeda verslams auginti elektroninius pardavimus: kuria interneto svetaines, rašo naujienlaiškius, planuoja strategijas, dirba su socialiniais tinklais. Klientų spektras platus – nuo Švedijos kosmetikos gamintojų iki medicinos įrangos tiekėjų Lietuvoje, todėl monotoniškumui čia vietos nėra. Jai svarbu, kad ši veikla leistų nuolat mokytis, prisitaikyti ir judėti pirmyn, tačiau dar svarbiau tai, kas vyksta viduje. Dabar ji sąmoningai mokosi drąsos gyventi kiekvieną dieną. Drąsos bandyti, klysti, persigalvoti ir nebijoti to, kad kažkas gali nepavykti ar nepatikti. Abejonės, pasak jos, niekur nedingsta, bet vis dažniau renkasi jų neklausyti.
Per laiką Gerda leido sau pasimatuoti skirtingus kelius: studijavo masažą, vėliau – muzikos terapiją, tačiau abu kartus suprato, kad tai ne jos kryptis. Šiuos sprendimus ji mato ne kaip nesėkmes, o kaip aiškius žingsnius arčiau savęs. Pastaraisiais metais atsirado ir naujų džiaugsmų – salsos pamokos, vėliau ir „son cubano“ šokiai, atnešę judesio, lengvumo bei naujų patirčių.
Šiuo metu Gerda daug keliauja – leidžiasi į darbostogas, dalyvauja šokių festivaliuose ir aktyviai semiasi patirčių. Ji leidžia sau gyventi judesyje ir imti iš gyvenimo viską, ką šis siūlo. Tokiose kelionėse ir patirtyse natūraliai gimsta naujos draugystės su žmonėmis iš įvairių šalių, gyvenančiais panašiu ritmu ir požiūriu.
Paklausta, kuo šiandien skiriasi nuo tos mergaitės iš vaikystės, Gerda sako tapusi sąmoningesnė, drąsesnė priimti sprendimus ir labiau pasitikinti savimi. Tačiau smalsumas niekur nedingo. Tiesiog dabar jis keliauja kartu su patirtimi, atsakomybe ir gebėjimu kasdien rinktis. Ji stengiasi nestabdyti savęs ir imti gyvenimą be išankstinių lūkesčių, pilnomis saujomis. Gyventi ne „kaip reikia“, o taip, kaip tuo metu atrodo tikra ir prasminga. Ir būtent tai, regis, jungia visus jos gyvenimo etapus – nuo vėjavaikiškos vaikystės iki brandžios dabarties.
Sandra PETRAUSKAITĖ
Nuotraukos iš Gerdos JACKUTĖS archyvo