(0)Šiemet „Metų šeima“ mūsų rajone paskelbta Birutės ir Nerijaus Karečkų šeima. Šis įvertinimas skirtas už aktyvų dalyvavimą bendruomenės gyvenime, atsakingą darbą, vertybių puoselėjimą ir pavyzdį, kad stipri šeima kuriama kasdieniais pasirinkimais. Bet patys Karečkos save vadina paprasta šeima.
Visa šeima kartu.
Prieš sugrįždami į Gėsalus Karečkos gyveno Panevėžyje. Nerijus dirbo pieno perdirbimo įmonėje, Birutė rūpinosi šeima. Nors gyveno priemiestyje, jų kasdienybė buvo ūkiška – 15-os arų sklype augino daržoves, turėjo šiltnamį. Kadangi namai buvo šalia miesto, daug laiko tekdavo skirti vaikų vežiojimui į įvairius užsiėmimus.
Abu su vyru kilę iš Skuodo rajono. Nerijaus tėvai turėjo ūkį, todėl, kaip sako Birutė, tikriausiai abu nujautė, kad anksčiau ar vėliau kažkam teks sugrįžti į gimtinę ir perimti ūkio valdymą. Taip ir nutiko – bendrovę į savo rankas nusprendė perimti Nerijus, tad šeima sugrįžo į Žemaitiją.
Sprendimas nebuvo lengvas. Panevėžyje buvo pasistatę namą, vaikai Justė ir Laurynas lankė mokyklą. „Buvo neramu viską pradėti nuo nulio, išgyvenome, kaip vaikams seksis naujoje mokykloje. Gyvenimas pasikeitė iš esmės“, – neslepia Birutė.
Šiandien Karečkos sako, kad jiems patinka gyventi Gėsaluose. Čia – graži gamta, namai šalia didelio tvenkinio, kuriame vasarą žvejoja, plaukioja valtele, o žiemą čiuožinėja. Šiltuoju metų laiku daug laisvo laiko praleidžia Viršilų pušyne – važinėja dviračiais, uogauja, grybauja. Į pasivaikščiojimus visada kartu keliauja ir šeimos šunelis Baris, kuris neleidžia užsisėdėti.
Svarbi ir žmonių bendrystė. Gėsaluose, pasak Birutės, gyvena vieningi ir draugiški žmonės, šeima buvo maloniai priimta. Į bendruomenės veiklą įsitraukė natūraliai – iš pradžių prisidėdavo finansiškai, vėliau – ir idėjomis. Paklausta, ar lengva suderinti visuomeninę veiklą ir šeimą, Birutė atsako paprastai: „Sakyčiau lengva, juk mes ir patys – bendruomenės nariai.“
Trys skirtingi keliai, bet veda į tuos pačius namus, kur prasideda šeimos vertybės.
Šeimoje nuo mažens vaikams buvo skiepijamas paprastas principas – su kitais elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Iš to, Birutės manymu, atsirado svarbiausios jų vertybės – sąžiningumas ir empatiškumas.
Kalbėdama apie meilę kraštui, B. Karečkienė sako, kad šiuo klausimu vaikai labiau moko tėvus. Jaunoji karta, jos žodžiais, labai patriotiška. Visos trys atžalos gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje, tad jiems natūralu mylėti savo šalį, rasti būdų prasmingai paminėti valstybines šventes. Prasidėjus karui Ukrainoje, būtent vaikai skatino visą šeimą aukoti. Kaimyninės šalies negandos juos privertė dar labiau įvertinti laisvę.
„Visi mūsų šeimos nariai labai skirtingi, bet labai vieningi. Buityje pasitaiko nuomonių išsiskyrimų, bet svarbiose situacijose esame kaip kumštis. Mums svarbus pasitikėjimas, vienybė ir pagarba“, – sako Birutė.
Kiekvienas iš vaikų turi savo kelią. Laurynas – šeimos pagrandukas – mokosi pirmoje gimnazijos klasėje. Aktyvus ir ūkiškas, noriai prisideda prie ūkio veiklos. Šeimai nereikia sukti galvos, kas nupjaus žolę ar nukas sniegą – jis pats pasirūpina, kad ir seneliai ar sesės turėtų prineštų malkų.
Justė Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) studijuoja gyvūnų mokslą ir dirba Gėsalų žemės ūkio bendrovėje veršelių prižiūrėtoja. Didžiausia jos aistra – žirgai. Nuo mažų dienų tai buvo mergaitės silpnybė. Dar gyvendama Panevėžyje lankė privatų žirgyną, o sugrįžus į Gėsalus šeima nusprendė žirgų įsigyti. Dabar Justė prižiūri šešis savo žirgus ir ateityje, padedama šeimos, svajoja įsteigti žirgyną.
Meilė žirgams – ne trumpalaikis pomėgis. Trys šeimos moterys su augintiniais.
Simona, baigusi agronomijos studijas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijoje, dirbo viename didžiausių žemės ūkio koncernų Lietuvoje. Pernai pavasarį nusprendė, kad laikas pokyčiams – dalyvavo Skuodo rajono savivaldybės administracijos paskelbtame konkurse ir, jį laimėjusi, dabar dirba Savivaldybėje. Simona – darbšti, komunikabili, labai įvairiapusiška. Laisvu laiku mėgaujasi gamta ir daug skaito. Tai – jos poilsio forma.
Vaikai patys įsitraukia į bendruomenės veiklą – gerbdami kitų žmonių pastangas ir palaikydami bendruomenės vizijas, dalyvauja neprašomi.
Paklausta, kuo labiausiai didžiuojasi, Birutė atsakė nedvejodama: „Labiausiai didžiuojuosi savo vaikais. Gera matyti, kokiais žmonėmis jie užaugo – geri, jautrūs, moka mylėti ir gerbti kitus.“
Metų šeimos vardas Karečkų šeimai – malonus įvertinimas. „Neslėpsiu, malonu gauti tokį įvertinimą, nors esame paprasta šeima. Tikrai yra vertesnių gauti tokį pripažinimą“, – sako B. Karečkienė. Įvertinimu pasidžiaugė visa šeima, sulaukė artimųjų sveikinimų.
Vasario 16-ąją pagerbiamos šeimos simboliškai primena: valstybė gyva tol, kol yra kam sugrįžti, perimti atsakomybę ir auginti vaikus savo žemėje. Karečkų pasirinkimas – būtent apie tai.
Sugrįžimas į Gėsalus jų šeimai nebuvo romantika ar nostalgija – tai buvo sprendimas perimti atsakomybę, tęsti pradėtą darbą ir auginti vaikus ten, kur patys turi šaknis. Tokie pasirinkimai ir kuria gyvą, o ne tik kalendoriuose minimą Lietuvą.
Sandra PETRAUSKAITĖ
Nuotraukos iš KAREČKŲ šeimos archyvo