(527)
| 
(0)
… jeigu, pavyzdžiui, dangaus kūnų ar jų sistemų egzistavime vieneri metai – tik mirksnis, žmogaus gyvenime – daug ką galintis lemti, užtat labai svarbus laiko tarpas. Todėl ir šie besibaigiantys 2013-ieji nepraėjo be pėdsako – paliko ir gražių prisiminimų, ir, turbūt, karčių nuoskaudų. Nors tam, kad atvira širdimi priimtume ateitį, būtina išsilaisvinti nuo praeities. O tai reiškia, jog visų pirma turime pamiršti tai, kas liūdina, pykina ir žeidžia. Aišku, pamiršti neįmanoma, kadangi praeitis, dabartis ar ateitis nėra atskirai – mes esame visa kartu: ir tai, kas buvome, ir tai, kas esame, ir tai, kas dar būsime. Nežiūrint to, galima bent pabandyti gyventi šiandiena. Ir, jeigu pavyktų, – tai jau labai daug.
Kita vertus, praeityje neišvengiamai yra ir tokių dalykų, kurių ten nevalia palikti, – reikia pasiimti. Į dabartį. Į ateitį. Vienas tokių kelrodžių – suvokimas, kad, jeigu Europai, į kurią taip siekiame lygiuotis, ar visam pasauliui ir būsime kuo įdomūs, – tiktai ne tuo, kuo esame panašūs į kitus. Juk ir mūsų pačių niekuomet nesudomina tie, kurie neturi/neatveria savyje bei savimi nieko naujo. Tad kuo greičiau suvoksime, jog pats didžiausias mūsų išskirtinumas – etninė tapatybė bei pats svarbiausias jos ženklas – gimtoji kalba, kuri dažnam yra tarmė, tuo geriau. Mat iš tiesų tam, kad tarmės kaip pats brangiausias, unikaliausias mūsų turtas išliktų ir būtų perduotas ateinančioms kartoms, vienerių metų, skirtų dėmesiui į tarmes atkreipti, neužtenka. Dėl savo etninės tapatybės išsaugojimo būtina triūsti kasmet, kasdien ir kas valandą. Tuo labiau, jog pavojus tikrai yra – tarmės pamažėl nyksta. Mat atsiranda vis daugiau teigiančių, kad esą tarmiška kalba – paplėkusi, supelijusi atgyvena, kurios XXI a. žmogus turėtų vengti kaip kokios piktosios dvasios pagundų. Ar bent jau reikėtų bandyti tarmes norminti – išguiti iš jų visus skolinius, t. y. lietuvių bendrinėje kalboje neteiktiną leksiką… Visai neatsižvelgiant į tai, jog galbūt vienoje ar kitoje tarmėje vienam ar kitam kadaise iš kaimynų pasiskolintam žodžiui net neturima sinonimo. Laimė, mąstančių apie tarmių melioravimą kol kas ne tiek daug. Tad ką jie reiškia, palyginus su tais garbiais mūsų tautos žmonėmis – tikrais autoritetais – kalbininkais, kurie, atrodo, tiktai tam ir gyvena, kad saugotų tarmes bei skatintų tai daryti kitus. Todėl tik norisi palinkėti papildyti tokių gretas ir ateinančiais 2014-aisiais, kurie, kiek girdėti, bus paskelbti etninių regionų metais. Juk koks etninis regionas – kokia etninė tapatybė – be tenykštės kalbos, t. y. tarmės?!. Na, nebent būtume, kaip parodė viena jaunimo socialinė apklausa, iš tų 15 proc. su etniniu regionu, kuriame gimė ir augo, nesitapatinančių – laikančių save visos Europos ar netgi pasaulio piliečiais.
Viso „Mūsų žodžio“ redakcijos kolektyvo vardu sveikinant su artėjančiomis Kalėdomis bei Naujaisiais metais, norisi palinkėti niekuomet dėl nieko nepaminti, neišsižadėti tikrųjų vertybių. To, kas liudija mus esant mumis. Tikrojo aš, savasties. Šiais laikais, kai privalu su daug kuo susitaikyti, prisitaikyti, apsiprasti, išlaikykime bent tai, ką tikrai galime. Visų pirma – vardan savęs. Tam, kad pasaulyje galėtume jaustis jaukiai. Kaip prie tradiciškai iš visų pasviečių artimuosius turinčių parvesti Kūčių stalo.
Dalia ZABITIENĖ
„Mūsų žodžio“ redaktorė