(278)
| 
(0)
kad mūsų miestelis Skuodas tobulas, nes čia gyvena padorūs, atjaučiantys, supratingi ir nuoširdūs žmonės. Neabejingi atstumtiems, nuskriaustiems, pažeidžiamiausiems. Tyliai darantys gerus darbus ir už tai nepretenduojantys į apdovanojimus ar įvertinimus. Gerą darantys neatlygintinai ir tiesiog besidžiaugiantys esamu, besidalijantys šypsena.
Anądien susijaudinusi skaitytoja pasakojo, kaip širdis jai plyšusi iš skausmo, matant pamestinuką katinėlį, besišliejantį prie prekybos centro. Moteris jam pirkusi maisto ir vis nežinojusi, kaip šiam gyvam sutvėrimui surasti tolesnio likimo gražią pabaigą. Galbūt vertą net Anderseno pasakos siužeto. Jautri skaitytoja tiesiog nesuprantanti vėjavaikiškų mūsų – dvikojų – užgaidų įsigyti augintinį ir jo atsisakyti. Tarsi tai būtų koks senas niekam nebereikalingas daiktas. Kaip daug apie tai reikia kalbėti su vaikais nuo mažens… Kol gudrūs miesto tvarkytojai, valdytojai ir visi kiti jo šeimininkai kuria įstatymus ir įvairius reglamentus, kaip reguliuoti katinų ar šunų skaičių mieste, pastariesiems reikia išgyventi. Kaip sakytų klasikas, vislab peržiemavoti. Jiems, kaip ir visiems šios žemės gyviesiems, reikia maisto ir šilumos. Ir bent trupinėlio dėmesio.
Lygiai prieš metus, kai „Mūsų žodyje“ buvo išspausdintas skelbimas apie pamestinuką jauniklį katinėlį, su tuo buvo ir istorija, kurios laikraštis, žinoma, papasakoti nesuspėjo. Tos, vieno daugiabučio laiptinės moterys, kurios kasdien išnešdavo katinėliui maisto ir į dubenėlį įpildavo palakti, kaskart, apie porą savaičių kentė laiptinės kaimyno, užimančio solidžias pareigas, replikas apie galimus gamtinius reikalus ir smarvę. Tikra teisybė, gamtiniai reikalų aromatas ne koks Christian Dior parfumerijos kvepalų flakonėlis! Visi gyvieji tuo ir skiriamės nuo lauko akmens ar visų negyvųjų daiktų, kad esame su žemiškais reikalais. Ką jau ten koks katinėlis! Pridėk prie to paties solidaus dėdulės kokias tris-keturias dešimtis metų ir bus jis aplipęs ne ką menkesniais aromatais. O, neduokdie, jo vaikai, taip nuosekliai estetiškai namuose auklėti, vienądien nenorės kvėpintis prie savo seno tėvo…
Bet Kūčių vakarą kalba ne apie tai. Tie katinėliai, kurie kaip išties savimi pasitikintys, laukė Skuodo centre, sakė, jog nuolat čia suranda gerą žodį, sulaukia gardaus kąsnio. Jiems nė motais artėjantys rinkimai, nueinantys ir praeinantys politikos viražai, koncepcijos, strategijos, gairės ir direktyvos. Už viską jiems svarbesni – geradariai. Pasiaukojantys, savęs nereklamuojantys, gera darantys už ačiū. Kol gyvuos tokios seno Skuodo gyventojų nuostatos, bus gyvas ir pats miestas. Istorijos bėgsme siautė neregėtos negandos, karai, ligos ir suirutės, bet, viens į kitą atsiremdami, čia žmonės išliko orūs ir savimi pasitikintys. Todėl, kad turėjo užtarėjų. Todėl, kad mokėjo atjausti. Juk gerumui nereikia didelių investicijų – tik pasidalinti naštą, pasidalinti su mažiau turinčiu ar visišku nelaimėliu.
O kaip manote, ką tie katinėliai pasakytų apie Jus?
Laima Sendrauskienė