(135)
| 
(0)
Ta pati Aldona šiandien ir nuotraukoje iš jos šeimos archyvo 1950-ais, iki tremties.
Kaip pasakoja Skuodo rajono Klaišių kaimo gyventoja Aldona Sėlenytė-Kaušienė (g. 1922 m.), pirmosios tremties bangos 1948 metais jos tėvų šeimai pavyko išvengti, nes užtarė šių žentas, o jos svainis Boleslovas Gūžė, dirbęs Skuodo partijos komitete. Paskambinęs į sostinę pačiam LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui, argumentavęs, jog tos šeimos vežti nevalia, nes sovietinėje armijoje tarnauja du vaikai – Napaleonas ir Liudvikas.
Latvijos pasienyje, Klaišių kaime, 25-iuose hektaruose žemės ūkininkavusią, turėjusią samdinių ir todėl tremtiną Sėlenių šeimą tada iš Skuodo leido grįžti namo. Tačiau, kai Kazimieros Sėlenytės- Gūžienės įtakingąjį vyrą 1951 metais iškėlė į Kretingą, „gelbėjimosi rato“ nebeliko: Sėlenių ir su jais kartu gyvenusios dukros Aldonos Kaušienės šeimos buvo ištremtos.
Į Krasnojarso srities Bogatolskij rajoną atvyko spalio mėnesį. Visuomeninio pastato susirinkimų salėje sumetus kelionės mantą, ant jo iš nuovargio nugriuvusi ir Aldona. Kitos dienos rytą, vos nubudus, visus jau skubino į darbą. Reikėjo rauti linus, nors buvo pašalę. Ten, pasirodo, dar ir bulvės tebebuvo nekastos, nors ir visiškai mažulytės teužaugusios. Kaip tremtiniai supratę vėliau, juos pirmiausia ir tremdavę į labiausiai atsilikusius kolūkius, kur, kaip tvirtina senolė, „čīsta nebova kas dėrbous“. Linarūtėje menkai apsirengę atvykusieji vietinių bemat buvo pašiepti: tokie turtingi, o šaltyje pusplikiai. Daug kraštiečių iš to paties Skuodo rajono jau buvo prisitaikę prie vietos „aukštosios mados“ – vilkėjo šimtasiūles. Nors buvo ir įsisupusių į skrandas, avinčių medpadžiais, klumpėmis. Žodžio kišenėje neieškantis Aldonos tėvas Stanislovas vis kartodavęs, jog važiuosiąs namo atsivežti kailinių…
Dar vėliau tremtyje Aldonai Kaušienei teko dirbti avidėse kartu su taip vadinamais kalmykais, atitremtais iš Mongolijos pasienio. Tūkstantinės avių bandos buvo ganomos visur, net kapinėse. Lietuviai dar bandę savuosius kapelius aptverti, bet ta priemonė buvusi menka ir laikina. Pavasariais, kai pristigdavę pašarų, nuo trobelių stogų, kurios buvo dengtos nendrėmis, šias plėšdavo ir atiduodavo gyvuliams. Už visus darbus kolūkyje nemokėjo nė kapeikos. Tik po kelerių metų kaip užmokestį davė medaus iš to kolūkio bityno, kuris sargų buvo budriai saugomas.
Įdarbinti buvo net garbaus amžiaus Aldonos tėvai. Soduose su mentelėm nuo medžių krapštę obuolius. Nors, kaip vaizdžiai apibūdino pasakotoja, tie obuoliai buvę pusės nykščio dydžio.
Kai Aldonos šeimoje1954–1955 metais gimusios dukros Irena ir Rūta, jos mama, o šių močiutė jau galėjusi likti namie. Nors gyvenvietėje būta ir vyrų, ir moterų, žolės šienavimas dalgiais buvęs vien pastarųjų darbas. Išplaks koks senelis dalgius, atmatuos kone medžiais užžėlusius plotus, ir išeis šienpjovės s mosikuoti dalgiais, kol neilgai trukus tie užlūš…
Galiausiai Aldona apsipratusi, o vietos rusai, gyvenę ten dar nuo caro laikų, net nuraminę, jog ir Lietuvon sugrįžus geriau nebus, nes ir jie štai iki sovietmečio gyvenę geriau, o perversmai, suirutės privedę iki šitokio skurdo. Iš jo vaduotis labai padėjo brolio Napaleono, Tilžėje dirbusio karo ligoninės gydytoju, perlaidos paštu. Matomai gerai uždirbdavęs, nes kas mėnesį atsiųsdavęs po 1 000 rublių. Už tuos pinigus senoji Sėlenienė pirkusi karvę, laikiusi porą kiaulių. Kartą šios iš aptvaro ištrūko ir išbėgo į kaimą. Netruko pasklisti žinia, kad šeima gyvena kaip tikri buožės, nes tos kiaulės, lyginant su kitomis, neįtikėtinai nupenėtos. Dėl tos priežasties teko prievolė tiekti pieno, mėsos. Tačiau jau būdavo atsiskaitoma ir didelės bėdos gyventi nebuvę.
Per pusšeštų metų laiką tremtyje, galimai po Stalino mirties, būta įdomaus nutikimo: prisigretinęs prie kariškių kompanijos, į Lietuvą savųjų kailinių ir šiltų batų atsivežti išvyko Stanislovas Sėlenis. Nuvykęs pas sūnų Napaleoną, kuris jau dirbo Plateliuose, į Kretingą – pas žentą Boleslovą, minėtąjį partinį darbuotoją. Tačiau šis iš baimės, kad be registracijos ir dokumentų žmogus nepakenktų sau ir saviškiams, išsiuntė atgal į tremties vietą…
1957 metais šeima buvo reabiliuota. Tėvų begaliniu noru visi grįžo ir apsistojo savuosiuose namuose, nors gyvenimas su visais lauko darbais tuometiniame Aleksandrijos kolūkyje nebuvo geresnis kaip tremtyje. Su vyru, kaip ir tėvas, Stanislovu, krutėję senoje sodyboje. Kol 2007-ųjų tą pačią savaitę Aldoną ištiko insultas, o vyrą pakirto infarktas. Klaipėdos ligoninėje, kur juos prižiūrėjo ten slaugytoja dirbanti dukra Rūta, tėvai dar vienas su kitu spėję atsisveikinti. Po patirtų išbandymų sveikata ir artimo netektimi susilpo Aldonos Kaušienės regėjimas. Jau aštuoneri metai ji gyvena tarp miesto ir kaimo, prižiūrima dukros, P. Žadeikio gimnazijos istorijos mokytojos Irenos Nomgaudienės: žiemomis – Skuode, vasaromis – Klaišiuose. Pavasariais ženklu grįžti į kaimą senolei tampa sodyboje kalenantys gandrai. Po atkurtos Nepriklausomybės Aldonos dukros už parduotą tėvų žemę naujam gyvenimui prikėlė – sutvarkė seną sodybą, o senelių ir tėvų ūkininkavimo tradiciją tęsia ten gyvenantis jau Lietuvoje po tėvų tremties gimęs sūnus Zigmantas Kaušys.
Keičiasi tik laikmečiai, o šeimų istorijoje lieka ta pati Lietuva, už kelių žingsnių – kaimyninė Latvija ir pro šalį vingiuojanti vis ta pati Apšė.
Laima SENDRAUSKIENĖ „Mūsų žodis“
Autorės nuotr.