Ko aklas verktų, kad kelią matytų…

Skuodo globos namai

Tarp anoniminių alkoholikų dažnai tariama, jog sužeistas žmogus žeidžia kitus. Ko gero, šią išmintį galima sėkmingai pritaikyti ir kitose visuomenės grupėse. Nors šįkart pasakojimas apie žmogų, kuris draugavo su svaigalais, bet, nors jam ir teko pagrindinis vaidmuo, ši istorija vis dėlto apie skaudinantį nesusikalbėjimą. O kodėl taip nutinka, kad žmonės, kalbėdamiesi ta pačia kalba, nesusikalba, lieka įsižeidę, regis, be atsako.

Redakcijoje apsilankiusi moteris, papasakojusi savo brolio, staiga ištikto negalės ir atsidūrusio Skuodo globos namuose, istoriją išeidama nuoširdžiai dėkojo, kad buvo išklausyta. Kodėl turėtų būti kitaip?..

Sesers Adelės pasakojimas

„Šių metų liepos 3-iąją brolį A. S. paguldžiau į Skuodo globos namus. Dokumentus jam tvarkė Skuodo rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius. Nors gyvenu Skuode, pradžioje broliu rūpinosi iš Airijos grįžusi sesuo, kuri stebėjosi, kad jam nėra nei masažo, nei gydymo, todėl bandė masažuoti savarankiškai. O kartą, kai gulinti lovoje brolį rado apsišlapinusį, ėmėsi iniciatyvos ir išplovė kambarėlio grindis. Kita sesuo, gyvenanti Skuodo senamiestyje ir labai tikinti, į patalpą, kur pateko brolis, nunešusi ant sienos pakabino Dievo „mūką“. Tolesnė seka buvo ta, jog kunigo Sauliaus Damašiaus buvau iškviesta į zakristiją, kur man buvo pareikštos pretenzijos. Esą, „jei jūsų seserys šitaip ir toliau išsidirbinės, jūsų brolį būsime priversti iškeldinti“. Baigėsi iš užsienio atvykusios sesers atostogos, ir ji išvažiavo. Tada pradėjau brolį lankyti aš ir vos ne kasdien rasdavau blogoje situacijoje. Brolis turi didelę negalę: kairė kūno dalis paralyžiuota. Tada jis gulėjo antrame aukšte. Esu nekonfliktiškas žmogus, tačiau tai, ką pamačiau atėjusi brolio aplankyti, mane išvedė iš pusiausvyros: jis gulėjo patale, per sprindį permirkusiame jo paties šlapime. Ėjau ieškoti, kas galėtų pasausinti patalą, nes negalima žmogaus laikyti „pelkėje“. Atradau vieną darbuotoją virtuvėje, kuri labai pakeltu tonu man atsakė: „A jūs matuot, kad eso vėina? Aš 40 žmuoniu torio priveizietė, kap jūs mėslėjėt, ar aš galio spietė?“ Tada paklausiau, kur kiti. Ši atsakė, jog išvykę į Socialinės paramos skyrių dėl dviejų šių namų gyventojų nedrausmingo elgesio. Ten išėjau ir aš. Palaukiau, kol baigsis posėdis. Iš jo išėjęs kunigas S. Damašius pasakė, jog išskuba į laidotuves ir į jokias kalbas nesileido, mane išklausyti nesutiko. Tada dar spėjau jam pasakyti, kad kreipsiuosi į Savivaldybės merą. Nuskubėdamas tarstelėjo, jog galiu kreiptis ir dar aukščiau…

Ten pat buvo pokalbis ir su Socialinės paramos skyriaus vedėja V. Staniene. Kalbėjome apie tai, jog brolis iš mūsų rajono bus išvežamas gydyti, kad turėčiau dėl to pasirašyti sutikimą. Pasirašyti atsisakiau. Po kokių poros savaičių vėl aplankiau brolį. Gulėjo savo išmatose… Bandžiau ramintis, jog tai tik atsitiktinumas. Pasiklaususi, kada globos namuose vakarienė, kitą kartą vėl apsilankiau vakare. Namai kvepėjo maistu, valgykloje globotiniai vakarieniavo, o kai aplankiau brolį, šis patikino, jog nieko neturėjęs burnoje ir prašė atnešti ko nors valgomo. Mano įtarimą sukėlė keistas dvokas. Antklodę nuklojusi pastebėjau, jog patalas sausas. Tačiau iš kur sklinda tas negeras kvapas?.. Šiek tiek prasegusi sauskelnes, pamačiau, jog brolis guli jau apdžiuvusiose paties išmatose… Vėl ėjau ieškoti, kas tą situaciją padėtų ištaisyti. Atėjusi, kaip pati prisistatė, socialinė darbuotoja pažėrė priekaištų: „Jums viskas negerai, kviečiu direktorių”. Padėkojau, nes išties norėjau jį sutikti ir pasakyti, jog neieškau čia bėdos, bet tik noriu parodyti, ką vėl ir vėl atrandu atėjusi. Atvyko po kokių 15-os minučių. Pro duris įėjęs net nepaklausė, kuo esu nepatenkinta. Tiesiog priėjo ir tarė: „Tai jūsų teroras nesibaigia?!.“ Paskui pridūrė: „Gerai, nuo pirmadienio jūsų brolis bus iškeltas.“ Dar bandžiau sakyti, jog šis pažiūrėtų, kokį savo brolį randu. Tačiau vietoje atsakymo rankomis parodė nepadorų gestą ir išėjo. Savo pažadą jis ištesėjo: po pusantros savaitės gavau registruotą laišką, kurio neskubėjau skaityti. Perskaičiusi po kokių trijų–keturių dienų tame pranešime radau žinią, kad su broliu globos sutartis nutraukiama.

Tą kartą, laukusi Socialinės paramos skyriuje ir po posėdžio negalėjusi su globos namų direktoriumi pakalbėti, išties nuėjau pas Savivaldybės merą Petrą Pušinską. Jis atidžiai išklausė, mintijo, jog Savivaldybė iš globos namų perka paslaugas, kad taip, kaip mano pasakojama, neturėtų būti.

Vėliau su tuo registruotu laišku, apie kurį jau minėjau, atėjo pranešimas, kad brolis perduodamas Socialinės paramos skyriui, o savivaldybei mano pretenzijų ištirti nėra galimybių. Žodžiu, gavau atsakymą, jog globos namų vadovas į jokias kalbas nesileidžia.

Dar bandžiau kreiptis į Seimo narės padėjėją. Ji išklausė, tačiau viską suvedė į politiką, atseit, krikščionys demokratai valdžioje, varnas varnui akies nekerta. Kurį laiką buvau optimistė. Galvojau, kad reikalai nors kiek pajudės, ir paskambinau jai pati. Išgirdau atsakymą: „Mums rankos surištos, čia kunigo veikla po „Caritas“ vėliava.“

Nuo spalio 1-os turėjo baigtis brolio globos sutartis. Jo pasiimti į namus neturėjau jokių galimybių. Raminau save tik mero gautu raštu. Paskambinusi Socialinės paramos skyriaus vyriausioji specialistė J. Kažienė pranešė, jog gautas autobusas – teksią brolį palydėti į Akmenės rajoną. Sutikau, nors buvau sirguliuojanti. Ačiū šio skyriaus darbuotojai, brolį nuvežėme tikrai rūpestingai. Ir ačiū Dievui, kad pagaliau žmogus išsivadavo iš Skuodo. Todėl, kad, palyginus su tuo, ką ten rado, skirtumas – kaip žemė ir dangus. Ten brolis gauna masažą, du kartus per dieną yra maudomas, o svarbiausia, sodinamas į tokią kėdę, kurioje, nuleidus kojas, aktyvinama kraujotaka. Ten brolis gauna ir gydymą, ir masažą. Kasdien bendrauja su žmona, esančia Airijoje. Kaip jo žmona sakė, jis taisosi, net savarankiškai pradeda valgyti, nors ir kramto labai lėtai. Sakė pradeda atpažinti ir mane, prašo žmonos, kad jam paskambinčiau. Jo vaikai gyvena ir dirba Anglijoje. Jis buvo blogas savo šeimai, nes geriausias jo draugas buvo alkoholis. Gaila, kad šioje istorijoje mes, seserys, buvome apšauktos teroristėmis.“

Baigdama savo pasakojimą, moteris retoriškai klausė, ar namiškiai taip ir nebeturi valios išreikšti nuomonės dėl artimo, atsidūrusio globos įstaigoje, kuri nėra jos vadovo, privati? Nejau žmogus, sumokantis 500 eurų, nusipelno tik apgailėtinos paslaugos gulėti savo šlapime ir ekskrementuose?

Skuodo savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Valerija Stanienė:

– Apie tai geriausiai galėtų atsakyti Skuodo globos namai – kivirčas su jais. Kalbant apie minėtą atvejį, globos namų darbuotojai pripasakojo labai daug, o kai po kiek laiko apie tą istoriją direktoriui užsiminiau vėl, prašė nebepriminti. Esą kasdien gyventa didelėje įtampoje dėl reguliariai brolį lankančių seserų, kurios vis kartodavusios apie nepasausintą, nepavalytą brolio patalą. Klausimas subtilus – jo dabar neįrodysi. Panašias pretenzijas seserys reiškusios ir iki tol, kai brolis porą mėnesių gulėjęs Respublikinės Klaipėdos ligoninės Skuodo filialo palaikomosios slaugos skyriuje.

Į senelių globos namus teko važiuoti, kai Skuodo rajono savivaldybė gavo A.S. sūnaus, padedant advokatui, surašytą skundą, adresuotą merui. Nors meras skundą nukreipė mūsų skyriui, į vietą pasikalbėti važiavo kartu. Atradome prie brolio budinčią vyriausią seserį. Ji visada ten sėdėdavo. Tą buvimą aiškino, jog ją taip įpareigojusios kitos trys seserys. Nors tame pačiame kambarėlyje seserų brolis gyveno ne vienas – buvo ir kitas senelių namų gyventojas. Šioje istorijoje dominuoja perdėtas rūpestis broliu. Jokia paslaptis, kad šis girtuokliavo, gulėdavo net gatvėje, bet seserų dėmesio tada nebuvo. Su vyriausia seserimi ne kartą teko bendrauti, tačiau susidarė įspūdis, jog daug dalykų ji vertino neadekvačiai.

Lankantis pas A. S., pati jo paklausiau apie sauskelnių keitimą, tačiau man pasirodė, kad jis nė nesupranta, ko klausiamas. Sveikąja ranka nusviesdamas antklodę, man atsakė į tualetą nueinąs pats. Į klausimą, kiek turįs seserų, jas vardijo ilgai ir sunkiai. Tada Socialinės paramos skyriaus vyr. specialistė J. Kažienė prie lovoje gulinčio privedusi seserį Danutę, paklausė, kas ta moteris. Atsakė, jog kažkas iš globos namų darbuotojų.

Be to, Skuodo rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius žmogų siunčia ten, kur jis pats nurodo savo prašyme. A. S. į Skuodo senelių globos namus prašėsi pats. Antraip būtų reikėję skelbti paslaugos viešųjų pirkimų konkursą, jei, pavyzdžiui, žmogus yra neveiksnus ir globėjų nėra nustatyta. Šiuo atveju A. S. veiksnus.

Sunku būtų šioje istorijoje nubrėžti takoskyrą, kaip į tą konfliktą nueita. Globos namuose dirbusios moterys tvirtino, jog psichologinė atmosfera darbe buvo nepakeliama, į darbą ėjusios kaip į katorgą, nes bijota sesers Adelės, kuri ateidavusi kasdien su piktumu, be elementarios pagarbos. Tą pačią istoriją teko girdėti ir iš vienos, ir iš kitos konflikto pusės. Manau, jog tie patys žodžiai, ištarti skirtinga intonacija, perpasakojant gali reikšti visai ką kita.

Globos namų direktorius komentuoti atsisakė

Užklaustas apie buvusį Skuodo senelių namų gyventoją A. S. ir jo seseris, Skuodo globos namų direktorius Saulius Damašius pabrėžtinai akcentavo, jog ta tema nešnekąs – ji išbaigta: sutartis su A. S. nutraukta spalio 1 d. „Komentavau iki spalio 1-osios. Vargom, darėm visokius, kokius tik begalėjom, geriausius žygius“, – tarstelėjo.

Į klausimą, ar viskas, kas įmanoma tokiais atvejais žmogaus labui, A. S. buvo atlikta, kunigas S. Damašius atsakė teigiamai. Išsprūdo ir sakinio dalis: „Jei jos pačios nenorėjo, kad jis gyventų pas mus…“ Tačiau pokalbį užbaigė kuo ir pradėjo – prie užbaigto etapo nebenorįs grįžti.

„Dievo dovana – būti skirtingiems“

Taip apie Respublikinės Klaipėdos ligoninės Skuodo filialo II chirurginio palaikomosios slaugos skyriaus pacientą A. S. ir jo seseris pasakė filialo vadovė Ramutė Berenienė. Paprašyta sukonkretinti teigė, jog žmonės kartais vargsta su savo charakterio savybėmis ir dar niekuo nekaltą artimą kankina. „Tos moterys buvo malonios, nieko bloga nedarė. Kiek leido galimybės, visos stengėmės A. S. padėti.“

Brolio sveikata besirūpinančioms seserims gydytoja linkėjo stiprybės bei „susičiupinėti“ tarpusavio santykiuose. Anot jos, su visais išmintingą kalbą rasti tikrai įmanoma, tiesiog Dievo dovana – skirtingas mąstymas. „Juk kiekvienas iš mūsų nesame nei geriausi, nei tobuli“, – patikino gydytoja R. Berenienė.

Vietoje pabaigos

Rajono laikraščio žurnalistas, kaip žinia, nėra teisėjas. Jo valia skaitytojui sudaryti sąlygas, kaip ir šiame rašinyje, nuomonę susidaryti pačiam. Deja, nėra ir dvasininkas, todėl laikraštiniai moralai vargu ar ką pakeistų. Deja, nėra ir gydytojas, kad sveikai pakreiptų visuomenės bendravimo kultūroje atsiveriančias opas. Per ilgametę profesinę darbo praktiką gal šiek tiek ir tampame savamoksliais psichologais, kai teisingą atsakymą galime perskaityti kalbinamų žmonių žvilgsnyje, verbalinėje komunikacijoje ar jį nujausti, klausydamiesi vidinio balso. Tačiau visada aiškų atsakymą pateikia gyvenimas, kurio kiekvienos dienos patirtis būtinai kuo nors naudinga. Kaip ir šios aprašytos istorijos, kuri tau diktuoja tokią perdėm nepatogią, nepopuliarią temą, kai bemat gali tapti apkaltintas už prasimanymus.

Laima SENDRAUSKIENĖ

P.s. „Mūsų žodžio“ skaitytojų pageidavimu internetinėje svetainėje skelbiamas lapkričio 13d. laikraščio str. „Ko aklas verktų, kad kelią matytų“. Galite išsakyti savo pastabas, komentarus, taip pat galite parašyti ir straipsnio autorei el. p. , skambinti tel. 8 699 21 509.

Komentarų: 1

  1. Perskaiciau,zinot negera ant sirdies pasidare.Viespatie,blogiausia kai negali savimi pasirupinti ir esi priverstas maldauti svetimo zmogaus pagalbos.Mastau,jei guli ant patalo negali pats savimi pasirupinti,elgiesi pats saves nesuprasdamas,negali paprasyti,kad pakeistu sauskelniu.Taciau,kas kiek laiko slauge juk turi paziureti ar ligonis sausas.Gal neuztenka darbuotoju?O nuo to kencia ligoniai,sunta,kvapas.Juk nuo kiekvieno ligonio skiriami pinigai.O gal slaugei bjauru,nepriimtina .Taciau,kai artimieji reikalauja,vyksta nepasitenkinimas.Juk artimam zmogui matant kas vyksta skauda sirdi.Ir atlyginimas slaugei turetu buti pakenciamas.Nei vienas zmogus nenoretu atiduoti savo artimo zmogaus svetimai globai,taciai,kai nera salygu,tai ka daryti.

Komentarai uždaryti.