Svarbiausia – niekada neprarasti tikėjimo

Metų ratui baigiant apsisukti alink savo ašį, paprastai visada susimąstome, kokie jie buvo. Viena vertus, kiekvienam skirtingi. Bet, kita vertus, tiems, kurie juos praleido su „Mūsų žodžiu“, – ir šiek tiek panašūs. Tuo, jog skaitytas Skuodo rajono laikraštis… Už ką jo redakcija nuoširdžiai dėkinga. Kaip ir už gautus laiškus, telefono skambučius – informaciją apie įvykius ar reiškinius, klausimus, pastabas, pasiūlymus, pageidavimus. Kadangi laikraštis nuo to priklauso. Nuo savo skaitytojų. Todėl, kaip pajėgdamas, stengiasi atliepti, atspindėti visų jų interesus. Nors tai sunkiai įmanoma: kiek žmonių – tiek nuomonių. Kaip bebūtų, stengėmės neišduoti pasitikėjimo – pateisinti suteiktą įgaliojimą būti informatoriumi, patarėju, bičiuliu… Ir stengsimės ateityje.

Nors leidybos kaštai padidėjo, laikraščio kainos nedidinome. Nedidino prenumeratos tarifų ir AB „Lietuvos paštas“… Tačiau, mums, leidėjams, nežinant, užsidėjo 2 proc. prekybos antkainį. Nežiūrint į tai, jog imami pinigai ne tik už laikraščio pristatymo, bet ir už jo užprenumeravimo – prenumeratos kvito išrašymo – paslaugas. Tad išlaidos, norint, kad laikraštį paštininkas atneštų į namus, vis tiek padidėjo.

Laimė, nuo ateinančių 2019-ųjų ne tik 4-iais procentiniais punktais – nuo 9-ių iki 5-ių proc. – Seimas periodiniams leidiniams sumažino PVM, o ministrų kabinetas pritarė Susisiekimo ministerijos siūlymui 2019–2020 m. laikotarpiui nustatyti vidutiniškai 30 proc. mažesnius, nei galioja dabar, periodinių leidinių pristatymo kaimo vietovių prenumeratoriams tarifus. Atrodo, šalies valdžia pagaliau ėmė suprasti, jog toli gražu ne visi mūsų kaimų gyventojai turi kompiuterius, tad laikraštis jiems reikalingas kaip pagrindinis informacijos šaltinis. Tuo labiau informacijos apie tai, kas vyksta visų arčiausiai – rajone, seniūnijoje, kaimo bendruomenėje. Juk tokiomis naujienomis nepraturtins nė vienas interneto portalas ar TV kanalas. Nebent toje vietovėje įvyktų koks nepaprasto žiaurumo nusikaltimas. Mat, remiantis kvietusiųjų nufilmuoti ar nufotografuoti įstabius gerumo pavyzdžius patirtimi, respublikinės žiniasklaidos priemonės tokiais dalykais nesidomi – į pozityvaus įvykio vietą nevažiuoja. Ir taip pozityvumu per daug nespinduliuojantys tautiečiai, atrodo, sąmoningai programuojami „misti“ blogiu – juk apie neigiamus dalykus TV kanalai, interneto portalai kalba pirmiausia.

Skuodo rajono laikraštis „Mūsų žodis“, kuriam 2019-ieji, arba Žemaitijos metai (kai bus minima šio Lietuvos regiono paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800-oji sukaktis), jau 68-ieji, niekada nesivaikė ir nesivaikys pigių sensacijų, savo pirmajame puslapyje nespausdins kraupių vaizdų iš gaisrų ar kitų nelaimių vietų. Blogio užkrato šiandieniame pasaulyje ir taip per akis – kam jo dauginti?!. Verčiau kaip pagrindinę misiją suvokti pastangas garsinti tokiame nuolat mažėjančiame rajone, kaip mūsų, gyvenančių bei ne tik dabartį, bet ir ateitį čia kuriančių žmonių pozityvias mintis, gerus poelgius, darbus… Kadangi, žvelgiant iš Vilniaus, arba iš pirmosios Lietuvos (kai antroji – visa likusi jos dalis), tokie Dievo užmiršti užkampiai, kaip Skuodo rajonas, neretai minimi su ironija ar netgi sarkazmu: „Negi ir ten žmonės gyvena?!.“ Tad tegu „Mūsų žodis“ bus tasai šaltinis, visam pasauliui transliuojantis, jog ne tik gyvena, bet ir dirba, kuria, statosi namus, augina vaikus… Neretai pasiekdami nė kiek ne prastesnių rezultatų nei giriasi pasiekią gyvenantieji Vilniuje ar kituose didmiesčiuose… Kuriuose, kaip neseniai teigta vienoje TV pokalbių laidoje, mokyklose vaikai, lyginant su kaimų bei mažų miestelių mokymo įstaigomis, esą paruošiami taip gerai, jog kaimiečiai tepajėgtų pasivyti gal tik per kokius dvejus metus. Nors, kai susimąstai, argi ne iš kaimų bei mažų miestelių kilusios visos tos įžymybės, kuriomis, pavyzdžiui, giriasi sostinė?!.

Tad „Mūsų žodžio“ redakcijos vardu visus laikraščio skaitytojus, platintojus, reklamos užsakovus sveikinant su jau į duris besibeldžiančiomis Kalėdomis bei nenumaldomai artėjančiais Naujaisiais, norisi palinkėti niekada nekompleksuoti dėl to, kad gyvename mažame mieste, rajone – juk čia, kaip pastebi didmiesčių gyventojai, žmonės kur kas nuoširdesni, gailestingesni, labiau linkę ištiesti pagalbos ranką. Nors, savaime aišku, labai daug to, ką gauni, lemia tai, ką atiduodi… Tad niekada negailėkime savo gerumo – už tai bus atlyginta. Kartais tas atlygis ateina tokiais momentais, kai, atrodo, belieka laukti tik stebuklo… O jie, sako, būna tik per Kalėdas. Todėl svarbiausia – niekada neprarasti tikėjimo.

Dalia ZABITIENĖ

„Mūsų žodžio“ redaktorė

Parašykite komentarą