(0)Kaip sako vieni iš šiųmečio konkurso „Skuodo rajono metų ūkis 2025“ pretendentų, nuo 1998 metų santuoką sukūrusieji, o šiandien 400 ha žemės grūdinėmis kultūromis įdirbantys bei 60 melžiamų karvių išlaikantys Jedžiotų kaimo ūkininkai Aušra ir Petras Mitkai, jų 2006 metais modernūs ir naujai statyti gamybiniai pastatai jau kiek paseno, prašosi atnaujinimo. Tačiau šių darbščių žmonių veiklos istoriją „rašo“ ne tik gyvulininkystės pasiekimai, bet ir pamažėl ūkį perimantis sūnus Edvardas bei sporto kelius dviem jaunėlėms seserims – jau žinomoms Lietuvos sportininkėms Liucijai ir Anelei – kelius pramynęs Osvaldas.
Ūkininkai Aušra ir Petras.
Susitiko Jedžiotuose
Susipažino jauni: 15-os–17-os, kai klaipėdietė Aušra apsilankė Jedžiotuose pas draugės močiutę. Draugystė tęsėsi be sms žinučių ar telefonų. Ją užtikrindavo pora susitikimų per metus. 1996 metais Petras buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą Alytuje, kur teko nemenkas iššūkis prižiūrėti nuteistuosius griežto režimo kolonijoje. Jaunų žmonių draugystę stiprino laiškai, o kelionė pro Kauną į Klaipėdą dar dovanodavo ir brangų susitikimą, iš kur vaikinukas persėsdavo į traukinį Skuodo link. Aušra, kurią labai slėgė juos skiriantis atstumas, mintyse visada save įsivaizduodavo gyvenančią kaime, todėl neslepia: norėjo ištekėti ir kuo skubiau. Tačiau Petras buvo dalykiškai atsparus: susituoks, kai ji įgys specialybę. Dabar Aušra šypsosi – pasirinko mokslus kuo trumpesnius: porą metų profesinėje mokykloje mokėsi virėjos-konditerės specialybės. Jei ne vedybos, kaip sako, mintyse svarstė ir apie maisto technologės studijas. Tačiau 1998 metų pradžioje sumainę žiedus, apsistoję pas Petro tėvus, rugsėjo pabaigoje jau supo pirmagimį. Jaunos šeimos gimimas kaime sutapo su tos giminės kartų kaita: močiutei saulėlydžio persikėlus pas sūnų, Aušrai ir Petrui buvo pasiūlyta gyventi ištuštėjusiuose jos namuose.
Pati pradžia
Petro tėvai jauniesiems padovanojo porą karvučių, telyčią ir paršavedę. Bendruomeniškai gyvenę kaimo žmonės tada vieni kitiems talkindavo, todėl būdavo, jog Petras išvažiuoja visai dienai, o Aušra likdavo savo ūkelyje. Tokie buvo pirmieji ūkininkaujančios šeimos gyvulininkystės žingsniai, žengti šimtmečio senumo tvarte, kur ir melžti teko rankomis. Paskui pirko apgriuvusius, nudegusius kiaulidės pastatus, juos remontavo, kūrėsi, bet Petrui tapo aišku: šitaip sunkiai dirbant nieko nebus! Ant senų pamatų statė dar vieną fermą, kur karvės jau laikytos nepririštos (tuo laiku – didžiulė naujovė, palengvinusi rankų darbą). Moderniame ūkiniame komplekse 2006 metais iškilo priestatas, angaras, dar keletas pastatų. Tačiau apyvartinių lėšų trūko, pagrindinės pajamos buvo iš primelžiamo pieno. „Dirbi, dirbi, o darbai stovi vietoje“, – dabar tą etapą nusako Petras, tad ėmėsi supirkinėti visus aplink juos parduodamus veršelius. Tada jų kaina buvo apie 30–50 litų. Banda pamažu plėtėsi ir net atsirado bulių perteklius. Šoų supirkinėjimo niša padiktavo išeitį – ūkyje liko tik karvės. Kaip dabar abu sutuoktiniai tvirtina, buvo tapę ir nesaugu. Pats Petras prisipažįsta nuo vieno tokio susitikimo su buliumi vos vos spėjęs sveiką kailį išnešti. Panašią, tik dar baugesnę, patirtį išgyveno ir Aušra. Todėl, kaip ji tvirtina, net į karvių bandą paleistas toks smarkuolis geriausia išeitimi nebuvo. Net išsiruošusiems grybauti varydavo baimę.
Mitkų ūkyje apsilankė (iš dešinės): Ūkininkų sąjungos pirmininkė G. Vaitkienė, Žemės ūkio konsultavimo tarnybos narys A. Narmontas, Skuodo rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėja A. Anužienė.
Patirtis per praktiką
„Pradėjusi ūkininkauti, karves melžti mokėjau, bet kaip jas auginti, kaip spręsti su jomis iškylančias problemas, nežinojau“, – šiandien sako Aušra. Dėl šios priežasties jai teko ir pačių įvairiausių nuotykių. Bet vėliau prasidėjo seminarų, įvairių mokymų era, tad uoliai dalyvaudavo – stengėsi išmokti, išbandyti visas naujoves. Tiesa, Petras buvo baigęs žemės ūkio mokyklą, nors, kaip sako, gyvulininkystės disciplinų ten nemokė.
Šiandien Mitkų ūkyje – 60 piendavių, iš kurių trečdalis padovanota sūnui Edvardui, tiek pat perrašyta ir dirbamos žemės, idant nekiltų mokestinių nesusipratimų. O praktinis gilinimasis į gyvulininkystės mokslą šiandien, kaip tvirtina Aušra, labiausiai susijęs su galvijų genetika. Tada, kai bandą plėtė be jokios atrankos, karvutės būdavusios labai impulsyvios, kartais neprognozuojamos (spiria, duria, puola šeimininką, apsiveršiavusios instinktyviai ginasi). Pageidaujamo elgesio galvijų banda, atsižvelgiant į genetikos mokslą, jų ūkyje pradėta formuoti jau prieš 15 metų. Genetika palengvino sunkų karvučių veršiavimąsi, galvijų sąnarių, galūnių, kreivų ar kietų spenių problemas. Net galvijų norimas ūgis reguliuotas, o ką besakyti, kad ir laukinis būdas buvo išgyvendintas.
Atsisveikino su aukštakulniais
Kartą Aušra sumanė supirkėjams į furgoną atiduoti karvutę, kurios kitaip nepavadinsi, kaip prietranka. Pasitaikė, jog ir Petras buvo išvykęs, o gyvulį pasigainioti teko ilgokai. Nutiko skaudžiai netikėta: vienas gyvulys primynė Aušrai koją, o kitas dar ir ant jos užšoko. Moteriai buvo sulaužyta pėda, sutraiškytas kaulas. Dabar trauma vis atsiliepia. Ypač ilgai avint nepritaikyta avalyne. „Jei dieną su tokia išbūni, paskui visą savaitę nepaeini“, – pasekmes nusakė ūkininkė, todėl namų prieangyje ir rikiuojasi visa galerija jos aulinių. O per šventes, į kurias juos kaip aktyvius ūkininkų bendruomenės narius kviečia technikos gamintojai ar įmonės, kartais, kaip pripažįsta moteris, juk ir aukštakulniais avėti norisi.
P. Mitkus – Skuodo rajono savivaldybės tarybos narys, A. Mitkienė – respublikinės galvijų veisėjų asociacijos (LVGA) tarybos narė. Iš ten į mūsų kraštą parsiveža naujausių žinių, todėl negaili ir patarimų besikreipiantiems, nes, susiję su galvijų genetika, jie visada pasiteisina.
Mitkų vaikai: Anelė, Edvardas, Aušra, Petras, Osvaldas, Liucija.
Kitoks ruduo
Žinomos Lietuvoje sportininkės baidarininkės Liucija ir Anelė Mitkutės nuo šio rudens – Panevėžio sporto mokyklos moksleivės. Apie tokį planą jos mamai netikėtai pareiškė vieną vasaros vakarą, kad šiai teko net prisėsti. Tokį puikaus įdirbio netikėtumą teko priimti ir merginų treneriui Kazimierui Rimkūnui. Tačiau, pasak mamos Aušros, jaunoms sportininkėms reikėjo ūgties, o konkurencijos čia nebebūta. Tėtis dukteris perspėjęs, jog visada stiprios nebūsiančios, todėl patikino, kad labai svarbu siekti ir mokslo. Panašu, kad viena sieks sporto trenerės, o kita – medicinos specialistės, susijusios su sportu, karjeros. Bet pati džiugiausia šiųmetė žinia Mitkų šeimai, jog dukra Liucija išsikovojo teisę būti Lietuvos rinktinės nare! Svarbu paminėti ir tai, kad sesės šiemet išsikovojo teisę bei buvo išvykusios į Pasaulio moksleivių regatą Slovakijoje. Perspektyvios Lietuvos sportininkės Mitkutės be visa ko pirmiau baigė Skuodo meno mokyklą: Liucija – choreografiją, Anelė – dailę.
„Iš tų, kurie atviri“
Taip save nusako ūkininkai Aušra ir Petras. Anot jų, pastaraisiais metais galimai jau esama į savo ūkius investavusių daugiau kitų ir daugiau naujovių įdiegusių, tačiau daugelis jų linkę apie save nesiviešinti. „Mes iš tų, kurie sutverti bendrystei“, – sako sutuoktiniai. „Norėtųsi investicijų. Ir sūnus jų pageidautų, tačiau grėsmė, kad su naujais galvijais „neįsigytum“ ir atvežtinių jų ligų. Bet nerizikuosi – nieko ir nebus“, – apie žvilgsnį į ateitį prasitaria P. Mitkus. Mintija, jog išbetonuoti pastatus būtų viena, bet kur per tą porą savaičių iškelti gyvulius? Kaip žinia, su jų ūkio veiklos apimtimis renovacijai net skirti milijonai reikštų tik kuklias išlaidas.
O šį pasakojimą būtų galima tęsti. Apie jų platų požiūrį į daugelį vertybių. Kultūrą ir net nuogą istoriją, kai tuose pačiuose žemės plotuose dirbę jų protėviai buvo tremiami. Storiausias archyvinės bylos aplankas skirtas net trejų metų mergaitei, Petro močiutei, kuri, grįžusi iš Krasnojarsko dešimties, turėjo vėl išmokti lietuviškai.
Laima SENDRAUSKIENĖ
Nuotraukos autorės ir iš Mitkų šeimos archyvo