(0)2024 m. prasidėjo LIFE Osmo Baltic projektas, vykdomas Žemaitijos nacionalinio parko, Lietuvos gamtos fondo ir kitų partnerių iš Lietuvos bei Latvijos. Jo tikslas „Senųjų ąžuolų kelias auksavabaliui Lietuvoje ir Latvijoje“ – tarpvalstybinio ekologinio brandžių medžių tinklo sukūrimas.
Praėjusiais metais projekto gamtininkai kone kiekvieną dieną praleisdavo ieškodami vertingų medžių, juos aprašinėjo, matavo ir kaupė duomenis. Per visą Skuodo rajoną besidriekiančiame ekologiniame koridoriuje buvo inventorizuota daugiau kaip 1 800 biologiškai vertingų ąžuolų, liepų, klevų, vinkšnų ir kitų lapuočių.
Projekto gamtosaugos ekspertas Algimantas Krajinas dalinasi: „Didžiausiais, įspūdingiausiais medžiais išsiskyrė vietos, kuriose anksčiau stovėjo sodybos. Tačiau šiandien dauguma šių medžių stūkso dirbamų laukų viduryje ar užžėlusiose miško aikštelėse.“ Ilgaamžiai medžiai, ypač ąžuolai, buvo globojami sodybvietėse, šalia koplytėlių, sodinami žemės valdų pakraščiuose. Šie medžiai senoliai ne tik saugo vietinę bioįvairovę, bet ir mena gyventojų istoriją.
Seni medžiai – gamtos puošmena.
Viena svarbiausių projekto užduočių – medžių senolių priežiūra
Atrinkti medžiai bus prižiūrimi bei tvarkomi profesionalių arboristų, turinčių Europos standartus atitinkančius sertifikatus bei sukaupusių didelę darbo su senoliais medžiais patirtį. Po pirmosios arboristo apžiūros buvo rekomenduotos įvairios priemonės, kuriomis bus siekiama užtikrinti medžių ilgaamiškumą. Viena iš jų yra lajos genėjimas. Jis daromas tada, kai medį norima apsaugoti nuo vėjovartų ir kai laja gali kelti pavojų aplinkiniams pastatams, elektros laidams. Taip pat medžių kamienai ir lajos gali būti sutvirtinami įvairiomis jungtimis. Dažnu atveju medžiai su dviem kamienais turi didelę galimybę skilti, tad tokio tipo lajos sutvirtinimai leidžia medžiui išvengti tokių drastiškų pažaidų.
Taip pat medžiai senoliai neretai yra stelbiami aplinkinių medžių, krūmų. Ąžuolai yra šviesiamėgė rūšis – gaudami daug tiesioginės saulės šviesos jie ne tik jaučiasi geriausiai ir auga sparčiausiai, bet ir lengviau apsisaugo nuo įvairių ligų. Būtent todėl seniausi, stambiausi ąžuolai dažnai randami senosiose sodybvietėse, pievose bei laukų pakraščiuose. Tačiau, kai tokios vietos tampa apleistos, jose pradeda augti trumpaamžiai ir mažiau biologinės vertės turintys baltalksniai, blindės, eglės. Jie, augdami greičiau nei ąžuolai, gali ne tik užstoti ypač svarbią saulės šviesą, bet ir įaugti į ąžuolų lają. Norint užtikrinti ąžuolo ilgaamžiškumą, labai svarbu pašalinti polajyje esančius medžius.
Ant medžių augantys grybai – biologinė įvairovė.
Ne mažiau svarbu yra saugoti bei prižiūrėti ir mums nematomas medžių dalis – šaknų sistemą. Ji auga kartu su medžiu ir prisitaiko prie aplinkos sąlygų, bet, kaip ir visoms kitoms medžio dalims, jai reikalingas vanduo, maistinės medžiagos bei oras. Augimvietės pasikeitimai, tokie kaip akmenų, šiukšlių krovimas prie kamieno, per intensyvus gyvulių ganymas ar net tiesiog per dažnas žmonių lankymas, gali suspausti dirvožemį, neleisti prasiskverbti orui ir kitaip pažeisti šaknų sistemą. Tokiais atvejais medžiams yra rekomenduojamas specialiais įrankiais atliekamas dirvožemio aeravimas bei mikrobiologinių preparatų ir biostimuliatorių įterpimas.
Svarbu paminėti, kad išvardinti medžių priežiūros darbai rekomenduotini tik išskirtiniais atvejais. Dažnai medžiai senoliai, pasiekę tokį garbų amžių, jau yra pasikaustę įvairiomis strategijomis bei įrankiais, kurie jiems leis išgyventi dar ne vieną pusšimtį metų. Įvairūs natūralūs pažeidimai, samanų, kerpių bei grybų buvimas signalizuoja medžio biologinės įvairovės svarbą, o žmonėms susirūpinimą keliančios sausos šakos medžiui yra tarsi mums su laiku pasirodančios raukšlės ir žili plaukai – tai tik parodo medžio brandą.
Vienas medis – namai tūkstančiui kitų
Tokiais brandos požymiais išsiskiriantys medžiai senoliai yra ypač svarbūs biologinei įvairovei. Nuo jų priklauso ne tik daugybės samanų, grybų, kerpių rūšių įvairovė, bet ir kai kurių mums žinomų paukščių – naminės pelėdos, meletos. Taip pat senųjų medžių drevėse gali įsikurti net tokie žinduoliai kaip didžiosios miegapelės, šikšnosparniai. Žinoma, tokiomis buveinėmis naudojasi ir nariuotakojai: saugomi niūriaspalviai ir marmuriniai auksavabaliai bei daugelis kitų. Rūšys, priklausomos nuo medžių senolių ir juose irstančios medienos, yra vadinamos saproksilinėmis. Įvairių stadijų irstanti mediena tampa tarsi prieglobstis, maitinimosi ar veisimosi vietos. O štai niūriaspalviui auksavabaliui tai namai visam gyvenimo ciklui.
Reti ir saugomi niūriaspalviai auksavabaliai.
Pastarieji vabalai yra reti ir saugomi, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą ir saugomi Europos mastu. Visoje Lietuvoje yra atrastos tik kelios dešimtys vietų, kuriuose įsikūrę niūriaspalviai auksavabaliai. Šią vasarą, vykdant niūriaspalvio auksavabalio monitoringą, Skuodo rajone pirmą kartą aptikti šios rūšies individai! Jie buvo pagauti feromonine gaudykle ant seno ąžuolo, augančio sodybos kieme. Šis ir daugelis kitų vertingų ąžuolų bei kitų lapuočių medžių per ateinančius metus bus tvarkomi arboristų, siekiant prailginti šių medžių ir nuo jų tiesiogiai susijusių organizmų, gyvenimą.
Gabija SAVICKYTĖ
Žemaitijos nacionalinio parko specialistė (ekologė)
Nuotraukos iš Žemaitijos nacionalinio parko archyvo