(0)Kai kalbame apie vienatvę, dažniausiai ją įsivaizduojame kaip fizinį buvimą be žmonių. Tačiau gyvenimas rodo, kad vienatvė ir buvimas vienam – ne tas pats. Yra žmonių, kurie gyvena vieni, bet jų kasdienybė pilna ryšių, prisiminimų, laukimo ir prasmės. Zitos Buivydienės istorija – būtent tokia.
Skuode gyvenančiai moteriai sausio mėnesį sukaks 82-eji. Artėjant Kūčioms ji, kaip ir kasmet, laukia šeimos susibūrimo. Prie stalo susės sūnus, dukra, penki anūkai ir septyni proanūkiai. „Visi stengiasi susirinkti“, – sako Zita. Tai jai – didžiausia šventės prasmė. Seniau ji Kūčių stalą ruošdavo pati – su pagarba tradicijoms, kantrybe ir kruopštumu. Šiandien, kai sveikata nebeleidžia tiek daug judėti, didžioji dalis rūpesčių gula ant dukros ir anūkės pečių. Bet moteris dėl to neliūdi. Svarbiausia, kad visi būtų kartu“, – sako ji.
Zitos namuose netrūksta vaikų juoko ir judesio. Anūkai ir proanūkiai noriai lanko „babą“, kaip ją vadina. Jie piešia piešinukus, o Zita kiekvieną jų saugo kaip brangų prisiminimą. „Aš jų laukiu kiekvieną dieną“, – sako ji ir tuose žodžiuose nėra nė kruopelytės perdėjimo. Šeima jai – ne tik šventinis atributas, bet kasdienybės dalis. Artumas, pokalbiai, buvimas kartu moteriai suteikia saugumo ir ramybės jausmą. Tad kalbėdama apie vienišumą ji renkasi labai tikslius žodžius: „Esu viena, bet ne vieniša.“
Zitos gyvenime netrūko sunkių patirčių. Būdama 39-erių ji tapo našle ir viena augino vaikus. „Patėvio vaikams neparvedžiau“, – pasakoja atvirai, be kartėlio. Tai buvo sąmoningas sprendimas – visą dėmesį ir jėgas skirti savo vaikams. Šiandien, matydama gausią šeimą, ji žino, kad toks pasirinkimas buvo prasmingas. Paklausta apie tuos, kurie šventes sutinka vieni, moteris neslepia jautrumo: „Aš net neįsivaizduoju švenčių be šeimos. Jei jų nebūtų, man būtų nepakeliama.“
Svarbią vietą Z. Buivydienės gyvenime užima Skuodo socialinių paslaugų šeimai individualios priežiūros darbuotojai. Dabar ja rūpinasi Aida Donėlaitė – žmogus, kurį Zita mini su ypatinga šiluma. „Aš laukiu kiekvieno mūsų susitikimo“, – sako senjorė. Aida padeda buityje, sprendžia kasdienius reikalus, bet, anot Zitos, svarbiausia ne tai. „Man svarbus buvimas kartu, pokalbiai. Ji skleidžia tokią širdies šilumą, tokį rūpestį, kad net nemoku apsakyti.“ Skuodiškei labai reikėjo žmogaus, su kuriuo galėtų tiesiog išeiti pasivaikščioti. Dabar ji džiaugiasi sutvarkytu Skuodo parku, jo takeliais, žino net kiek ir kur yra suoliukų. Laukia, kada naujausiame take bus įrengtos vietos prisėsti, kad būtų kur pailsėti. Kartu jos ne tik vaikšto – lanko parodas, muziejus, fotografuojasi. Zita sako, kad viena to padaryti negalėtų, o dabar jaučiasi gyvenanti visavertį aktyvų gyvenimą. „Aida man kaip artima draugė“, – priduria skuodiškė. Dar viena svarbi pagalbos sritis – išmaniosios technologijos. Darbuotoja viską kantriai paaiškina, pamoko, o senjorė iki susitikimų net būna susirašiusi klausimus: kas neaišku, kokios pagalbos reikės šį kartą.
Prieš kelerius metus Zitos gyvenime buvo labai tamsus laikotarpis – neteko jauniausios sesers. Ši netektis buvo tokia skaudi, kad moteris užsidarė savyje. „Man nieko nebesinorėjo“, – prisimena ji. Tada jos gyvenime atsirado pirmoji individualios priežiūros darbuotoja Vida Petrošienė. „Ji mane ištraukė iš depresijos“, – sako Zita. Tas žmogiškas ryšys, dėmesys ir buvimas šalia tapo lūžio tašku, padėjusiu jai vėl sugrįžti į aktyvesnį gyvenimą.
Z. Buivydienės gyvenimo istorija neatsiejama nuo mokytojos kelio. Ji gimė ir augo Kretingoje, ten mokėsi. Baigusi mokyklą svajojo tapti gydytoja, bet tėvai neišgalėjo išleisti studijuoti medicinos. Tuo laiku kaimuose ir mažuose miesteliuose itin trūko mokytojų, tad vasarą po mokyklos baigė kursus ir jau rugsėjo mėnesį pradėjo mokytojauti Budrių kaime. Vėliau neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus universitetą – įgijo mokytojos specialybę. Iš viso pedagoginiam darbui ji atidavė 47 metus: 14 – Kretingoje ir net 33-ejus – Skuodo Bartuvos mokykloje (dabar progimnazija). „Daug kas atėjo į mokyklą, bet ne visi išliko. Kiti išėjo po metų ar kelerių, o aš išlikau“, – sako buvusi biologijos mokytoja metodininkė, biologijos ratelio pirmininkė, viena pirmųjų Skuode, kuri „pralaužė genetikos mokslo ledus“, kai šis dalykas dar buvo naujovė net patiems mokytojams. Ji dalijosi žiniomis ne tik su mokiniais, bet ir su kolegomis.
Zita iki šiol su šiluma prisimena koleges – mokytojas Ireną Kondrotienę, Junetą Kubilienę, Juzefą Monkevičienę, Janiną Razguvienę, Rasą Veitienę, Rasą Petrulevičienę. Iš mokyklos ji išėjo 2009 metais, būdama 66-erių. Tas laikotarpis buvo labai sunkus – dingo kasdienis vaikų klegesys, darbų rutina, atsakomybės jausmas. Tačiau ryšiai su mokiniais išliko. Ji saugo vinjetes, prisimena auklėtinius, su pirmąja laida ne kartą susitiko. O paskutiniai auklėtiniai ją aplankė 80-mečio proga – atėjo su dovanomis ir nusivedė į kavinę prisiminti mokyklos laikų.
Nors gydytoja netapo, Zita džiaugiasi, kad daugelis jos mokinių pasirinko mediciną – kelią, kuriuo pati norėjo eiti. Šiandien ir jos šeimoje yra medikų: vienas anūkas radiologas, kitas – kineziterapeutas.
Biologija gyva ir kasdienybėje. Palangės nukrautos gėlėmis, o pavasarį ir vasarą balkonas tampa tikru šiltnamiu – auga pomidorai, paprikos, svogūnai. Su nostalgija ji prisimena laikus, kai kartu su jau amžiną atilsį kolege Brone Juškiene daržininkavo bendrame žemės plotelyje. Draugės netektis paliko gilią žymę, bet meilė augalams liko.
Artėjant šventėms Zita galvoja apie dovanas, tariasi su šeima, laukia susitikimo. Jos Kalėdos – tai ne blizgesys, o buvimas kartu, prisiminimai ir dėkingumas. „Esu viena, bet ne vieniša“, – dar kartą pakartoja ji. Šie žodžiai skamba kaip gyvenimo išvada, pasakyta ramiai, be dramatizmo, bet su didele vidine jėga.
Sandra PETRAUSKAITĖ
Nuotrauka iš Zitos BUIVYDIENĖS archyvo
Kadras iš paskutinės „fotosesijos“ su Aida Donėlaite.