(0)Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazijoje, kurios languose, kaip ir kitose miesto įstaigose, tą rytą mirgėjo atminimo liepsnelės, o mokyklos stogastulpį juosė degantys fakelai, aktų salėje laukė pilietiškumo pamoka. Ją kas penkeri metai čia mokiniams pristatanti gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Danutė Kazlauskienė prisipažino: kalbėti nelengva, ne viskas pagal scenarijų, nes savo liudijimus išsakantys tą naktį išgyveno savimi.
Savo prisiminimais pasidalijo mokytojai: I. Kondrotienė, L. Vainorienė, D. Veisienė, I. Viščiūnas.
Pamoka į ją atėjusius kalbėjo ne tik žodžiu, bet ir didžiuliu vaizdo ekranu, o į širdį beldėsi Erikos Masytės sudainuotąja „Laisve“. Veikė 14-os iš tos nakties negrįžusių Lietuvos laisvės gyvėjų ekspozicija. Pasak D. Kazlauskienės, tarp daugelio jos parengtų pilietiškumo pamokų būta ir tokių metų, kur savo liudijimus išsakė net 12 su ta naktimi susijusių mokyklos mokytojų. Tądien atviram pokalbiui, ką patyrė Sausio 13-ąją, buvo pakviesti iki šiol dirbantys keturi.
Irena KONDROTIENĖ, biologijos mokytoja ekspertė: „Man ta naktis išliks tol, kol švies mano akys. Savo prisiminimus šeimai esu užrašiusi vaizdo įrašu. Tuo laiku mūsų mokymo įstaiga buvo ilgoji mokykla, su pradinukais. Pirmame aukšte iš dalyko mokytojų buvau vienintelė. Todėl šį rytą pasimeldžiau už buvusią pradinių klasių mokytoją Aldoną Šiudeikienę; tuometę direktoriaus pavaduotoją Joaną Viščiūnienę, kuri iki šiandien aktyvi visuomenininkė, o čia, šalia, jos sūnus Irmantas, pasukęs Amatų ir paslaugų mokyklos vadovą Tomą Kubilių; už Skuodo sąjūdžio dalyvę, žymią lituanistę Stefą Anužienę. Tai ji mane pakvietė į Vilnių, sakydama, jog gal ten ir mudvi esam reikalingos. Vežiau į kelionę ir mamos įduotų megztų vilnonių kojinių. Namiškiai bėgo iki kryžkelės kelio Skuodas–Plungė, irgi norėjo patekti į tą patį autobusą, bet jis jau buvo pravažiavęs. O žvelgdama į tas dokumentines nuotraukas, kur minia prie Aukščiausios Tarybos, galiu pasakyti, kad ji alsavo meile vienas kitam – nebuvo nepažįstamų, tik broliai ir sesės. Nors stovėjome šlapiame sniege, šlapių kojų nejautėme, nedejavome. Vilniečiai ir gal net ne vietiniai siūlė arbatos, nešė, dalijo maistą, kvietė į namus, ir tas žmogiškumo faktorius buvo toks, kokio dabar pasigendu.“
Irmatas VIŠČIŪNAS, anglų kalbos mokytojas metodininkas: „Prie Parlamento nebudėjau ant stogo, buvau minioje. Mobiliųjų tada nebuvo, bet su kolegomis iš Skuodo bei mama kažkaip pavyko susitikti. Tuo laiku laisvai kalbančių anglų kalba buvo ne taip daug, o įvykiuose dalyvaujančių žurnalistų būta nemažai. Teko kalbėti su tuo laiku didžiausios pasaulio CNN kompanijos žurnalistais iš JAV ir jiems perduoti žinias, nes mūsiškė televizija buvo užgrobta, žinios sklido tik iš Sitkūnų. Ko klausė, tai ir atsakinėjau… Su kitais VU istorijos fakulteto studentais teko dalyvauti Sausio 13-osios žuvusių laidotuvėse, teko garbė nešti Igno Šimuliono karstą. Jis buvo už mane jaunesnis. Ką jaučiau? Norint patirti kažką panašaus, tektų keturias paras nemiegoti, pakol tampi it košmariškam sapne, beveik nieko nesuvokiančiu.“
Laima VAINORIENĖ, matematikos mokytoja metodininkė: „Buvau studentė, ruošėmės sesijai, kai per radiją išgirdome, kad žmonės kviečiami prie telebokšto. Nieko nelaukę išsiruošėme, net negalvodami, kad susidursime su agresija, su brutalia jėga. Buvome pilietiški studentai ir iki tol budėję prie Parlamento. Kas netilpome į troleibusus, ėjome pėstute, pravažiuojantis perpildyto troleibuso vairuotojas sustojo sureaguodamas į pakeltą ranką, pavežė. Prie televizijos bokšto degė laužai, žmonės bendravo, gėrė arbatą, dainavo. Tą atmosferą nutraukė pranešimas, kad bokštą reikia apjuosti gyva grandine. Susikibome rankomis, nežinodami, kas tada mūsų laukė. Netruko pasigirsti ir atburzgiančios motorizuotos transporto priemonės – tankai, tanketės. Tačiau šaudymo dar nebuvo. Mūsų gretoje buvo tarnavusių sovietinėje kariuomenėje, kai kurie draugai buvo neseniai iš jos grįžę. Mes, merginos, moterys, siūlėme vyrukams stoti už mūsų nugarų, esą į mus nešaudys. Vyrai iš to tik pasišaipė, situaciją pakomentuodami antraip. Mūsų grandinę technika pradėjo spausti stiklo durų link po statinio vadinamąja lėkšte. Tam spaudimui didėjant, supratau, kad iš čia galiu ir nebegrįžti… Todėl nežinau, kam dėkoti – likimui, angelui sargui ar Dievui, kad stovėjome apšviestojoje bokšto pusėje, kad atsirado okupantų kariškis, automato mostu nurodęs „eikit“ praėjimo tarpelį tarp tankečių… Nebuvo baimės nei minčių, kad reikia bėgti. Nors šaudė, nemoku net pasakyti, kaip bitės zvimbė šviečiančios kulkos. O mums atrodė, kad atvykę ir pamatę žmonių minią agresoriai išsigąs. Dabar, kai pagalvoju, kad tarp tų šiandienos fotografijų galėjo būti ir mano ar mano artimojo… Laisvė nėra duotybė – ją iškovotą reikia saugoti ir branginti. Kiekvienam savo darbu prisidėti ją puoselėjant. Apie tai, ką turime, kitos šalys gali tik pasvajoti – gyvename gerai, todėl siekime vienybės, tvirtybės ir laisvės mūsų vaikams.“
Autentiškų liudijimų seką D. Kazlauskienė papildė socialinės medijos liudijimais apie Loretą Asanavičiūtę, kuri, tą vakarą išėjusi budėti, buvo viena iš daugelio, kukli, paprasta ir drąsi. Ir ją nuo mūsų jau skiria lemtinga akimirka, kai išsprūsta tvirtai laikoma jos draugės ranka. Tankų vikšrais pervažiuota, bet vis dar sąmoninga mergina tyliai gęsta ligoninėje, net nežinodama, kad tapo heroje, kad jos ir kitų žmonių dėka be jokio ginklo tapome laisvi. „Ačiū, Loreta“, – direktoriaus pavaduotojos monologas pakrypsta į likusią ketveriukės pašnekovę.
Daiva VEISIENĖ, fizinio ugdymo mokytoja metodininkė: „Buvau Kūno kultūros instituto studentė. Per radiją išgirdę, kad reikia palaikymo, rinkomės nė negalvodami, ilgai nesvarstydami kur. Atsidūrėme prie televizijos bokšto…“ Tačiau Sausio 13-osios prisiminimas, kai visai šalia matė vikšrų traiškomą Loretą, kai besisukiojančio tanko vamzdžio kliudymo išvengė dėl greitos reakcijos, prabilti neleido. Prasiveržė rauda. Net ir po 35-erių metų, kaip pastebės po pauzės, laikas patyrimo skausmo neužgydė. Todėl iki šiol nežiūri ir sukrečiančios dokumentikos šia tema.
Nekasdieniškos pamokos mokytoja Danutė tą rytą padėkojo už atvertis, mintijo, kad galbūt ši pamoka pasitarnaus joje dalyvavusiems. Gal ne iš karto, ne šiandien, tačiau ją pajautusius kvietė dalintis su namiškiais ir toliau klausti apie tai mokytojų, nes jie galbūt ne viską išklojo. Pamokos trukmė – tik maža akimirka savaitėje, dekadoje ar 35-erių metų tarpsnyje, tačiau suvokti, ką žmogaus gyvenime lemia kad ir viena sekundė, regis, pakuždėjo.
Laima SENDRAUSKIENĖ
Nuotrauka autorės