(0)Kovo 19 d. Skuodo muziejuje įvyko kūrybinė edukacija „Verbų rišimo tradicija: mokomės kartu“, kurioje ylakiškė Aldona Dočkuvienė mokė moteris, kaip, artėjant Verbų sekmadieniui, pačioms savo rankomis, pasitelkiant fantaziją, susirišti verbas.
Kiekviena verba unikali spalvomis ir augalų pasirinkimu.
Verbos – tai ne tik iš džiovintų augalų surištos puokštelės, bet ir gyvas lietuvių tradicijų ženklas, simbolizuojantis pavasario pradžią, apsaugantis nuo nelaimių ir primenantis, kad artėja Verbų sekmadienis. Jų rišimo tradicija Lietuvoje turi gilias šaknis, kai kiekvienas augalas, kiekviena spalva ir net rišimo būdas turėjo savo simbolinę prasmę. Verbą lietuviai nešdavo į bažnyčią pašventinti, o vėliau saugojo namuose kaip gerovės ir sveikatos simbolį. Laikoma namuose ir naudojama kaip apsauga ji būdavo svarbi visus metus. Tikėta, kad verba turi magišką apsauginę galią nuo ligų, nuo gaisro, perkūno ir įvairių negandų. Verbą pasmilkydavo prie ligonio, kad aplenktų ligos ir negerovės. Netgi siūlui, kuriuo būdavo surišama verba, teikta svarba – jis būdavo naudojamas liaudies medicinoje, rišamas ant riešo per javapjūtę, kad rankos arba juosmens neskaudėtų. Nors laikai keičiasi, šiandien žmonės vėl atranda rankų darbo vertę ir sugrįžta prie senųjų papročių, ieškodami juose ne tik grožio, bet ir prasmės.
Edukaciją vedusi ylakiškė A. Dočkuvienė atsivežė pačios surinktus ir sudžiovintus įvairiausius augalus, gėlių žiedelius, vardindama jų pavadinimus – sausučiai, „kiškių uodegėlės“, linai, rugių, kviečių, avižų varpos, levandos ir kiti – bei pasakodama, kur kokie augalai randami ir būtent kokiu laiku juos reikia susirinkti.
Edukaciją vedė ylakiškė A. Dočkuvienė.
Moteris jau daugiau nei 20 metų puoselėja verbų rišimo tradiciją. Rišimo išmokusi pati. Ji užtikrintai sakė, kad ši veikla jai yra labai svarbi ir mėgstama. Aldona taip pat papasakojo, kaip džiovina augalus, kad jie išlaikytų spalvas.
Ylakiškės rankose paprasti augalai tądien tarsi atgijo, o įgudę judesiai rodė, kad ne tik rišimo technika, bet ir jau „gimusios“ verbos jos gyvenime užima labai svarbią vietą. Susirinkusios edukacijos dalyvės galėjo ne tik stebėti Aldoną, klausti jos patarimų, bet ir pačios kurti, derinti augalus, spalvas, formuoti savitą kompoziciją, tad kiekviena verba čia gimė kaip individualus kūrinys.
Moterys ne tik kūrė, bet ir nuoširdžiai bendravo.
Edukacijos atmosfera Skuodo muziejuje buvo kupina jaukumo, draugiškų pokalbių, pajuokavimų ir, žinoma, pripildyta švelnaus sausų augalų kvapo.
Artėjant pavasario šventėms, tądien vykęs verbų rišimas įgavo kitokią prasmę, lyg pasiruošimas naujam laikotarpiui, kupinam atgimimo ir šviesos. Pačių rankomis sukurtos verbos buvo unikalios ir spalvų gama, ir augalų pasirinkimu, tad tapo ne tik gražiu daiktu, bet ir prisiminimu, emocija, patirtimi, kas išliks ilgiau nei pats kūrinys.
Elena KATKUVIENĖ
Nuotraukos autorės