(0)Jurgita Pilibaitienė, gimusi ir augusi mūsų rajone, daugelį metų gyvenanti Skuode, labiau žinoma savo kūrybiniu vardu „Jurgos Nails“, kuriuo ji pristato save interneto socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“. Šis vardas tapo ne tik profesiniu, bet ir savotišku ženklu, atspindinčiu jos kruopštumą ir meilę grožiui.
J. Pilibaitienė – moteris, pomėgyje atradusi profesiją.
Jurgita su vyru kurį laiką gyveno Klaipėdoje, kur ji dirbo ,,Yazaki“ gamykloje. Tada gyvenimo ritmas buvo orientuotas į kasdienį darbą ir šeimą. O manikiūras, kaip pati pasakojo, atsirado iš pomėgio. Dar gyvendama uostamiestyje ji mėgo tvarkyti savo nagus, eksperimentuoti su lakais ir dizainais, o netrukus tai pastebėjusios draugės ėmė klausinėti, kur ji taip kruopščiai juos tvarkosi ir paprašydavo panašų rezultatą sukurti joms. Būtent taip iš asmeninio susidomėjimo pamažu gimė pirmieji žingsniai į profesinį kelią.
Pasak J. Pilibaitienės, dar mokyklos laikais dailės mokytoja pastebėjo jos gebėjimą piešti, nors pati Jurgita tada savęs kaip talentingos kūrėjos nevertino ir net nemanė rinktis meninės krypties. Ji pasirinko padavėjos-barmenės specialybę, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė patraukli, bet realybėje nepasiteisino, tad pats gyvenimas atvedė ten, kur įgimta meniška „gyslelė“ yra neatsiejama jos darbo dalis.
Kai vyras baigė studijas Klaipėdoje ir gavo paskyrimą dirbti Skuode, pora nusprendė grįžti į gimtąjį miestą, taip pradėdami naują gyvenimo etapą. Prieš sugrįžimą pora tarėsi dėl Jurgitos ateities planų, tad, dar būdama uostamiestyje, ji pradėjo mokytis manikiūro ir nagų dizaino kursuose pas mokytoją Tatjaną Timofejevą. Būtent čia moteris atrado polinkį į smulkias detales, dekoratyvumą bei precizišką kūrybą, o mokytojos paskatinimas tapo svarbiu impulsu dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, į kuriuos ji įsitraukė vėliau, jau gyvendama ir dirbdama Skuode.
Pirmoji moters darbo vieta Skuode buvo senamiestyje, pas kirpėją Ilona Ložienė, kur tada atsirado laisva vieta manikiūrininkei. Pradžia, kaip ir daugeliui, buvo sudėtinga – trūko klientų, lydėjo abejonės, o ekonominės krizės laikotarpiu žmonės grožio paslaugas dažnai laikė antraeilėmis išlaidomis. Vis dėlto palaikymas iš artimųjų, ypač vyro, padėjo nepasiduoti, o laikui bėgant situacija stabilizavosi: klientų ratas išsiplėtė, atsirado nuolatinės klientės. Dirbdama kartu su Ilona Jurgita ne kartą sakiusi, kad jei kada nors išeis, tai tik tada, kai turės savo vietą. Po maždaug dešimtmečio darbo senamiestyje esančiose patalpose ji galiausiai įsigijo nuosavas patalpas, kurias pavertė itin jaukia, šviesia ir rožiniu moteriškumu alsuojančia kūrybos erdve. Dar iki pandemijos „Covid-19“ J. Pilibaitienė jau buvo radusi šias patalpas Dariaus ir Girėno gatvėje Nr. 3, buvusiame viešbučio „Apuolė“ pastate. Šiandien čia jau šeštus metus skaičiuoja įsikūręs „Jurgos Nails“, kuriame ji dirba pati planuodama laiką ir darbo krūvį, o jos kabinetas akivaizdžiai atspindi šeimininkės kruopštumą. Kiekviena detalė čia turi savo vietą, tvarka ir estetika kuria ramybės pojūtį vos tik pravėrus duris.
Jos pasirinktas kelias niekada nebuvo vien tik darbas – tai nuolatinė kūryba, kuri, anot pačios Jurgitos, niekada ir nesibaigia. Anksčiau moteris neretai susidurdavo su visuomenės požiūriu, jog manikiūras nėra „rimta profesija“, bet, laikui bėgant, šis stereotipas keitėsi, ypač matant augantį klientų poreikį ir šios srities profesionalumą.
Sezoniškumas, pasak manikiūrininkės, yra natūrali šio darbo dalis. Žiemos laikotarpis būna ramesnis, o pavasaris ir vasara – intensyviausias laikas, kai darbų tiek daug, jog apie atostogas dažnai net nebelieka laiko pagalvoti, ypač per vestuvių ir švenčių sezoną.
Sieną puošiantys įvairių meistriškumo kursų, mokymų sertifikatai.
Nuo 2018 metų skuodiškė aktyviai dalyvauja tarptautiniuose nagų meistrystės konkursuose įvairiose šalyse, įskaitant ir Izraelį, Ukrainą bei kitas Europos šalis. Tokie konkursai vyksta ir Lietuvoje, Kaune. Ji priklauso „Nails Team“ komandai, kuri ne kartą yra pelniusi geriausios komandos įvertinimus, o Jurgitos kabinetą puošia individualiose rungtyse laimėti prizai, liudijantys profesionalumą ir kūrybinį meistriškumą.
Konkursiniai darbai, kuriuos ji kuria, primena miniatiūrinius juvelyrikos darbus – tai itin smulkūs, preciziški dizainai, reikalaujantys ne tik meninio pojūčio, bet ir milžiniško kruopštumo, laiko bei, kaip sakė Jurgita, finansinių investicijų. Kai kuriuose konkursuose vienas darbas gali dalyvauti keliose šalyse, kituose privaloma kurti visiškai naują, niekur anksčiau nenaudotą, todėl kūrybinis procesas tampa nuolatiniu iššūkiu.
Juvelyriško kruopštumo reikalaujantys konkursiniai darbai.
Moteris atvirai sakė, kad jai šis darbas yra ne tik profesija, bet ir poilsio forma. Net grįžusi namo ji dažnai žiūri mokymus, stebi kitų meistrų video darbus ir tai vadina savotiška meditacija. Darbo aplinka jai taip pat asocijuojasi su ramybe, o klientės – įvairaus amžiaus moterys – tampa tarsi artimų pažįstamų ratas, kuriame vyrauja pasitikėjimas ir draugiški pokalbiai.
Kalbėdama apie ateitį Jurgita teigė kol kas neketinanti keisti savo veiklos krypties, nors yra siūlymų tapti instruktore ir dalintis patirtimi su kitomis. Vis dėlto moteris akcentavo, kad viskam – ir idėjoms, ir pokyčiams – reikia subręsti, todėl dabar ji lieka ten, kur jaučiasi stabiliai ir užtikrintai, atiduodama visą save kiekvienam atliekamam darbui. Anot manikiūrininkės, ji daranti tai, kas miela širdžiai, o iš paprasto pomėgio išaugusi veikla tapo nuosekliai pačios sukurtu gyvenimo keliu, kuriame dera kūryba, kantrybė ir nuolatinis tobulėjimas.
Baigiantis pokalbiui ir paklausus, kokią žinutę moteris norėtų perduoti pradedančioms šios srities specialistėms, Jurgita sakė, kad svarbu neskubėti tikėtis greitų rezultatų, kantriai auginti klientūrą, mylėti tai, ką darai, ir suprasti, kad sėkmė ateina ne iš karto, o per laiką, patirtį, atkaklumą bei kantrybę.
Elena KATKUVIENĖ
Nuotraukos autorės