(0)Birželio 12 d. Skuodo muziejuje įvyko renginys, skirtas šių metų Europos archeologijos dienoms. Jo tema – „Etnoarcheologija. Paukščiai archajiniuose tikėjimuose“. Susirinkusieji susipažino su paukščių simbolika archeologinėje ir etnografinėje medžiagoje, o edukacinėje veikloje dalyvavo molinių švilpynių dirbtuvėse.
Renginio dalyviai kantriai minkė molį, iš kurio gimė švilpynės, o du neįprasti svečiai ramiai stebėjo vykstančius procesus.
Skuodo muziejaus muziejininkė ir archeologė Medeina Gailiūtė-Kluodė renginio pradžioje susirinkusiuosius supažindino su kiek netikėtais svečiais – juodais lyg smala paukščiais: višta Šašėle ir gaidžiu Šešėliu. Abu jie ramiai tūnojo pintiniame narve, tarsi tokios išvykos į žmones jiems būtų visiškai įprastos, nors, pasak Medeinos, ši viešnagė buvo pirmoji. Įspūdingos išvaizdos paukščiai priklauso retai ,,Ayam Cemani“ veislei, išsiskiriančiai ne tik sodria juoda plunksnų spalva, bet ir tamsia oda, skiautere bei snapu.
Medeina supažindino, kokią svarbią reikšmę mitologijoje turėjo laukiniai ir naminiai paukščiai. Kalbant apie pastaruosius, labiausiai mitologizuoti buvo būtent juodos spalvos gaidžiai ir vištos. Lietuvių tautosakoje bei etnografiniuose šaltiniuose aptinkama gausybė tikėjimų ir apeigų, susijusių su šiais paukščiais: nuo būdų, kaip paskatinti vištas geriau dėti kiaušinius ar apsaugoti jas nuo lapių ir vanagų iki sudėtingesnių maginių ritualų. Deja, patiems paukščiams jų išskirtinis statusas dažnai reikšdavo nelengvą dalią. Juodos vištos ir gaidžiai neretai buvo aukojami, tikint, kad jų gyvybė gali apsaugoti žmogų, šeimą ar namus nuo nelaimių. Etnografiniuose šaltiniuose minima, kad, pastačius naują namą, kai kuriose vietovėse į jį pirmiausia būdavo įleidžiama juoda višta. Kitose tradicijose pasakojama apie dar dramatiškesnį paprotį – juodai vištai nukertama galva, o jos krauju pašlakstomos naujojo būsto sienos, siekiant namus pašventinti ir apsaugoti nuo piktųjų jėgų.
Renginį-edukaciją vedė Skuodo muziejaus muziejininkė-archeologė M. Gailiūtė-Kluodė.
Apsauginė galia buvo priskiriama ir atskiroms paukščio kūno dalims. Tikėta, kad virš namo durų pakabinta vištos koja saugo nuo blogio ir nelaimių. Dar stipresniu amuletu laikyta būtent juodos vištos ar juodo gaidžio koja, kuriai buvo priskiriamos ypatingos apsauginės savybės. Senesniuose, archajiškesniuose tikėjimuose svarbi vieta teko ir juodam gaidžiui. Buvo manoma, kad po devynerių metų jis gali padėti stebuklingą kiaušinį, iš kurio išsirita aitvaras – lietuvių mitologinė būtybė, kuris, kaip tikėta, savo šeimininkui neša turtus, gausą, sėkmę ir įvairias gėrybes.
Archeologė trumpai papasakojo ir apie tądien į renginį atsivežtus juoduosius naminius paukščius. Jų veislė „Ayam Cemani“ kilusi iš Indonezijos. Manoma, kad ši reta veislė susiformavo dar XII amžiuje, o Europą pasiekė gerokai vėliau – XVIII amžiuje. Dėl išskirtinės išvaizdos ir retumo „Ayam Cemani“ paukščiai ilgą laiką buvo laikomi tikra retenybe. Pasak muziejininkės, dar prieš keletą metų už dokumentuotą šios veislės vištą ar gaidį tekdavo sumokėti net apie du tūkstančius eurų, o be kilmę patvirtinančių dokumentų kainuodavo kiek pigiau. Šios veislės paukščiai išsiskiria ne tik visiškai juoda plunksnų spalva. Juoda yra ir jų oda, skiauterė, snapas, kojos bei daugelis vidaus organų. Nors šios vištos deda kiaušinius ir galėtų būti auginamos mėsai, kurios spalva taip pat yra juosva, dažniausiai jos auginamos kaip dekoratyviniai paukščiai.
Kalbėdama apie laukinius paukščius, Medeina priminė, jog mitologijoje ir tautosakoje jiems buvo priskiriamas ypatingas vaidmuo. Vienas ryškiausių pavyzdžių – kregždė, kuri daugelyje Europos tautų laikyta gerąja paukšte. Lietuvių sakmėse pasakojama, kad kregždė iš požemių pasaulio žmonėms parnešė ugnį, bet skrisdama ji apdegė uodegą, todėl ši iki šiol liko giliai įkirpta ir primena dvišakę šakelę. Visai kitokias simbolines reikšmes turėjo varnos ir krankliai, kurie buvo laikomi mirties ar nelaimės pranašais, o Skandinavų tikėjimuose buvo manoma, kad krankliai lydi žuvusių karių sielas į dievo Odino menę, o ir pačiam Odinui ant peties tupėdavo juodas kranklys. Varnai ir krankliai žmonėms tarnavo ir kasdieniame gyvenime – senovėje jūreiviai į tolimas keliones pasiimdavo narvuose šios rūšies paukščių. Atviroje jūroje paleistas paukštis tapdavo savotišku gyvu navigacijos įrankiu. Jei jis, apsukęs ratą, sugrįždavo į laivą, buvo manoma, kad netoli sausumos nėra, o jei paukštis nuskrisdavo ir nebegrįždavo, tai rodydavo, kad kažkur netoli yra krantas, sala ar žemynas, kur jis galėjo nutūpti.
Edukacijoje pagaminti molinukai.
Šarkos lietuvių tautosakoje ir tikėjimuose dažnai buvo laikomos naujienų nešėjomis. Ypač daug dėmesio buvo kreipiama į jų garsų čirškėjimą prie namų – tikėta, kad taip šarka praneša apie artėjančias žinias ar kitus reikšmingus įvykius. Neretai jos balsas buvo siejamas su nemaloniais ar nerimą keliančiais pranešimais. Pasak senųjų tikėjimų, didelę reikšmę turėjo vieta, kurioje paukštis tarška – jeigu šarka garsiai čirškėdavo visai šalia namų, buvo manoma, kad netrukus pasieks žinia, tiesiogiai susijusi su tos sodybos gyventojais. Kuo arčiau namų paukštis reiškėsi, tuo stipresnis buvo įsitikinimas, kad laukiamas įvykis palies būtent šeimininkus ar jų artimuosius. O šarkai tarškant toliau nuo sodybos, buvo spėjama, kad žinia ar nelaimė gali būti susijusi su kaimynais, giminaičiais ar net kaimu.
Prie blogų ženklų buvo priskiriamas ir neįprastas paukščių elgesys prie gyvenamo būsto. Lietuvių liaudies tikėjimuose manyta, kad į langą atsitrenkęs paukštis pranašauja nelaimę. Dažniausiai toks ženklas buvo siejamas su sunkia liga, nelaime šeimoje ar net artėjančia kurio nors namiškio mirtimi.
Svarbi vieta mitologijoje buvo skiriama antims. Daugelyje senųjų pasaulio kūrimo mitų ir tikėjimų jos laikytos ypatingais paukščiais, gebančiais sujungti skirtingas pasaulio sferas. Antis gali plaukti vandens paviršiumi, nardyti po vandeniu ir skraidyti danguje, todėl simboliškai buvo siejama su trimis pasauliais – požemio, žemės ir dangaus.
Kaip rodo rašytiniai šaltiniai, paukščiai žmonėms buvo svarbūs ne tik mitologijoje, bet ir kasdieniame gyvenime – nuo seno pagal jų elgesį buvo spėjami orai ar gamtos permainos.
Antroje renginio dalyje muziejaus archeologė supažindino su moliniais dirbiniais, kurių tradicija siekia dar neolito laikus. Tai ne tik buitiniai indai, bet ir įvairios figūrėlės, turėjusios praktinę bei simbolinę reikšmę. Ypatingą vietą šioje dirbinių grupėje užėmė molinės švilpynės, kurioms nuo seniausių laikų buvo priskiriama ir maginė paskirtis. Tautosakoje bei senosiose apeigose švilpynės neretai buvo naudojamos ritualiniuose veiksmuose, jomis mėginta „prisikviesti“ lietų sausros metu, nuraminti vėją ar apsisaugoti nuo piktųjų jėgų. Atėjus krikščionybei, dauguma šių maginių reikšmių palaipsniui nunyko. Švilpynės prarado ritualinę funkciją ir tapo pirmiausia vaikų žaislais arba paprastais muzikos instrumentais.
Praktiškai švilpynės buvo siejamos ir su kasdieniu gyvenimu. Jas naudodavo piemenukai ganydami gyvulius, taip pat praversdavo medžioklėje kaip garsiniai signalai. Švilpynės dažniausiai būdavo lipdomos iš lengvai randamo molio, be ypatingų dekoravimo elementų. Piemenys, radę tinkamo molio, švilpynes nusilipdydavo patys, o vėliau jas išdegdavo paprastai įmesdami į laužo žarijas, kur jos sutvirtėdavo ir įgaudavo galutinę formą. Pasak archeologės, populiariausios švilpynių formos buvo gyvūninės. Ypač dažnai lipdyti žirgelių ir paukštelių pavidalo dirbiniai. Nors gyvūninės figūros buvo dominuojančios, neretai aptinkamos ir kitokios švilpynės – raitelių, žmogaus ar net kitokių formų. Renginio dalyviams taip pat buvo parodyta švilpynė, rasta archeologinių kasinėjimų metu Apuolėje, datuojama XIX a. pabaiga–XX a. pradžia.
Apuolės archeologinių kasinėjimų metu rasta švilpynė.
Praktinėje renginio dalyje M. Gailiūtė-Kluodė dalyviams paaiškino ir parodė molio paruošimo bei švilpynės lipdymo eigą. Ji supažindino, kaip svarbu tinkamai išminkyti molį, suteikti jam vienodą konsistenciją ir elastingumą, teigdama, kad švilpynėms tinkamiausias yra riebesnis molis. Vėliau parodė, kaip iš molio suformuoti pagrindinį švilpynės korpusą, vidinę ertmę ir sukurti oro kanalą, nuo kurio priklauso garso susidarymas. Kadangi švilpynės švilpuko gamybos momentas sudėtingas ir viską reikia daryti milimetro tikslumu, šio proceso metu edukacijos dalyviams dažnai pagelbėjo Laurynas Vitkus. Praktinė veikla dalyviams leido ne tik išgirsti apie senąją keramikos tradiciją, bet ir patiems savo rankomis išbandyti vieną iš archajiškiausių amatų.
Elena KATKUVIENĖ
Nuotraukos autorės