(0)Nelygu kuriame krašte bijūnus vadina panavijomis, pinavijomis, pivonijomis. Šio pavadinimo kilmė – iš graikų kalbos žodžio „paeon“, graikų mitologijoje reiškiančio gydymo dievą ir gydytojų globėją. Šie daugiamečiai žoliniai augalai turi sustorėjusias sultingas šaknis, jų žiedai rausvi, balti arba gelsvi, galintys augti iki 100 metų. Bet šitiek apie bijūnus pasakyti bendrais bruožais, reiškia beveik nepasakyti nieko. Apsilankius Lenkimuose visą birželį trunkančioje jų žydėjimo šventėje bei žvilgtelėjus į 80 šio augalo atmainų Dianos Samoškienės gėlyno kolekcijoje, tampa aišku: vis dėlto geriau kartą pamatyti.
Bijūnų gėlyno Lenkimuose įkūrėja D. Samoškienė.
Įvairiaspalviai žiedai vilioja ir grožiu, ir kvapu.
Savo gėlyną lenkimiškė vadina tiesiog hobiu arba poilsiu. Mielas augalas po darbo dienos leidžia sugrįžti jėgoms, suteikia naujo įkvėpimo. Laukas, kuriame jau visą dešimtmetį karaliauja bijūnai, žydėjimu teikia estetinį pasigėrėjimą bei savotiškai atriboja sodybą nuo kitos paskirties žemės. Plotą, kuriame dabar klesti bijūnai, pastariesiems užleido čia anksčiau augintos braškės. Buvusios ūkinės veiklos pokytis tam tikra prasme susijęs su miestelį palikusia mokykla, nes nestokota braškių skinėjų pagalbos. Tačiau, kaip kiekvienas racionalus žmogus, planuojantis savo laiką, Diana žino, kad viskam jo nepakaks, todėl bijūnų ūkį įveisusiai nesinori, kad šis viską užgožtų. Juk ji yra ir mama, ir močiutė, ir abu su vyru kasdien išvyksta į darbą. Daugybės valandų dėmesio prašantis malonumas taip pat primena, kad hobis neturi tapti rutina.
Pasak kiekvienam įstabių, daugiausiai sentimentų iš vaikystės keliančių gėlių augintojos, jos gėlyno pradžia – tarsi savaime: nuo pirmos eilės, į kurią „subėgo“ mamų, močiučių, tetų ir kitų artimųjų padovanotieji, parsivežti bijūnai. Vėliau paieškos, iš kur įsigyti, parsisiųsti įdomesnių plėtėsi, nes pasaulio pasiūla ir galimybės – neribotos. Prireikė laiko pažinti kiekvieno bijūno savastį ir tapatybę, įsigilinti į jo charakterį, su kiekvienu krūmeliu susibičiuliauti. Pasiteisino tos veislės ir rūšys, kurios susidraugavo su lietuviška gamta – netikėtai atsidūrusioms Lenkimuose, tarsi būtų atsikėlėliai iš svetur, irgi mokėsi vietos dialekto.
Žydinčių bijūnų laukas.
Tai, kad pažino, perprato daugelio bijūnų tekstūras, kvapus ir jų grožio paslaptis, Diana, žinoma, džiaugiasi – skaito spalvotą gyvenimo knygą ir yra labai laiminga. Prieš trejetą metų sūnaus įkalbėta sukūrė puslapį interneto socialiniuose tikluose (MamukoBijūnai). Taip jos gėlės sklaidos dėka ne vieno bijūnų mylėtojo, vykstančio į pajūrį, atrandamos. Nors domina ir esančius šalia. Tuose pačiuose socialiniuose tinkluose moteris bendrauja ir su kitais panašaus pomėgio žmonėmis. Ją aplankiusius irgi mielai apdovanoja savo patirtimi: kaip sodinti, kuo tręšti, kaip prižiūrėti nužydėjus. Mielai pasakoja, kuo išskirtiniai kiti mūsų močiučių pamėgtų kvapniųjų žiedų giminaičiai. Nes, pasak moters, nuodugniau pasigilinus ir tie seniausieji, žiūrėk, yra atkeliavę iš Prancūzijos, taip pat su savo vardais ir pavadinimais.
Nuo 1985-ųjų, kai po studijų abu su vyru – jaunų agronomų šeima – kūrėsi Lenkimuose bei ėmėsi puoselėti sodybą, ne kartą kreipėsi į šviesaus atminimo mosėdiškį daktarą Vaclovą Intą. Todėl jų namuose ne vienas iš Mosėdžio atkeliavęs ir prigijęs augalas gyvuoja iki šiandien. Kaip ir perduoti iškilaus žmogaus patarimai, jo pažinta žiedų pilnatvės šviesa. Iš pažiūros nenuspėjamas žaliasis pasaulis ganėtinai iškalbus ir geriausiai atsiskleidžia su juo kalbantiems meilės kalba.
Laima SENDRAUSKIENĖ
Nuotraukos Elenos KATKUVIENĖS