Buvo laikai, kai bent jau garsiai apie Kalėdas niekas nekalbėjo – tik apie Naujuosius metus. Su jais sveikino, juos šventė. Prieš juos ar per juos laukė ateinant Senio Šalčio su dovanų maišu. Sakėme, negeri tokie laikai – kad tik greičiau jie praeitų. Baigtųsi. Kad tik kuo greičiau ateitų tokie, kai, nuo nieko nesislėpdami, keturias žvakes adventiniame vainike, simbolizuojančias keturias Advento savaites, galėsime uždegti… Šviesiame susikaupime Kalėdų laukti. O jų išvakarėse – žaliaskarę eglę pasipuošti bei prie Kūčių stalo su pačiais brangiausiais, artimiausiais susėsti. Kadangi labai norėjome, labai laukėme, Dievas išklausė – tokie laikai atėjo. Dabar be jokios baimės galime Kūčias ir Kalėdas ne tik namie švęsti, bet ir Bernelių mišių kokioje tik norime bažnyčioje išklausyti. Bet… Kol tos Kūčios bei Kalėdos pagaliau ateina, švęsti jau būna pabodę. Juk didmiesčių prekybos centrų vitrinos, dar nė nesibaigus lapkričiui, įvairiaspalvėmis lemputėmis pradeda blyksėti, visokiausiomis nuolaidomis užeiti vidun vilioti… Ir raginti pirkti pirkti… Tarsi tai ir būtų Kalėdų esmė. Na, o eglės didmiesčiuose įžiebiamos vėlų vėliausiai pirmąjį gruodžio savaitgalį. Prie jų ateina Kalėdų seneliai… Tad kuo begali sugundyti Kalėdos, kai visa, kas joms būdinga, jau įvykę?!. Matyt, dėl to niekas jų taip, kaip priderėtų per Adventą – šviesiame susikaupime, ir nebelaukia. Juk, kaip rodo statistika, pastaraisiais metais Adventas – turtingiausias renginiais metų laikas. Ko tik juo nevyksta?!. Minėti eglių įžiebimai, vadinamosios eglutės vaikams mokyklose ir darželiuose, smagūs pasisėdėjimai įstaigose, įmonėse bei organizacijose, visokie padėkos vakarai, įvairių nominacijų įteikimai… Ir tiktai retas kuris surengiamas tarpušvenčiu – per tas kelias dienas nuo Kalėdų iki Naujųjų. „O gal taip ir turi būti?.. Juk XXI amžius“, – bando susitaikyti bei prisitaikyti vyresnės kartos lietuviai. Tiesa, kai kurie pabėdoja: „Kodėl dabar – visur vis Kalėdos… Tarsi Naujųjų metų nė nebūtų?..“ Bet tai tiktai patvirtina faktą, jog žmogui niekada nebuvo ir nebus gerai. Net jeigu visa, kuo jis nepatenkintas, tepriklauso tiktai nuo jo sprendimo ir pasirinkimo.
Tad, sveikinant visus buvusius, esamus ir būsimus „Mūsų žodžio“ prenumeratorius, skaitytojus, platintojus, neetatinius talkininkus, bičiulius bei reklamos tame laikraštyje užsakovus su šv. Kalėdomis bei artėjančiais Naujaisiais metais, norisi konstatuoti, jog šventės mūsų gyvenime priklauso tik nuo mūsų pačių. Tam, kad širdyje išties būtų šventė, neturi ir negali turėti įtakos nei raudonas šriftas kalendoriaus lapelyje, nei per radiją ar televiziją nuolat skambantys reklaminiai pranešimai apie šventines nuolaidas parduotuvėse. Šventės kiekvienas turime tiek, kiek jos susikuriame. Kiek jos pajuntame. Kadangi Kalėdos – tai laikas mylėti, dalintis ir atleisti, kol nemylėsime tų, kurie šalia, nepasidalinsime su mažiau turinčiais ir neatleisime kada nors padariusiems pikta, šventės nebus. Nei jiems, nei mums. Juk svarbiausi per didžiąsias metų šventes yra ne tie dalykai, kurie gražiai įpakuoti padedami po eglute, bet tie, kurie nematomi ir neparduodami jokiose parduotuvėse už jokius pinigus. Svarbiausia yra tai, kas vadinama paprastu žodžiu „gerumas“. Bendrystė. Bičiulystė. Draugystė. Partnerystė. Tad dėkui JUMS visiems už tai, kad buvote su Skuodo rajono laikraščiu „Mūsų žodis“ šiais metais, ir norėtųsi, jog būtumėte ateinančiais.
Dalia ZABITIENĖ
„Mūsų žodžio“ redaktorė