Ūkį kuria, investuodami užsienyje uždirbtus pinigus

Nors pradėti ūkininkauti buvo nelengva, Tadas Petkevičius džiaugiasi, kad jo šeimos ūkis plečiasi. Karolinos Baltmiškės nuotr.

Nors pradėti ūkininkauti buvo nelengva, Tadas Petkevičius džiaugiasi, kad jo šeimos ūkis plečiasi. Karolinos Baltmiškės nuotr.

Vita ir Tadas Petkevičiai po dešimties metų gyvenimo emigracijoje ėmė ūkininkauti Kelmės rajone. Ūkį plėtoja investuodami Anglijoje uždirbtas lėšas ir jauniesiems ūkininkams įsikurti skirtą paramą.

Trenerio karjerą pakeitė darbas užsienyje

„Kai buvau mažas, tėvukai šiek tiek ūkininkavo, bet paskui ūkio atsisakė. Mama – mokytoja, tėvas dirba kelių valdyboje, tad ir mano sprendimui kurti ūkį jie nelabai pritarė“, – sako Kelmės rajone, Kražiuose ūkininkaujantis T. Petkevičius.

Tiesa, Tadas ir pats apie ūkininkavimą anksčiau negalvojo. Baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Šiaulių universitetą. „Kadangi aktyviai sportavau, baigęs studijas buvau pradėjęs siekti krepšinio teisėjo karjeros ir jau teisėjavau varžyboms. Tačiau užsimaniau užsidirbti ir išvažiavau į Angliją. Dirbau įvairius darbus. Per pirmuosius dvejus metus apie 20 darbų pakeičiau, – apie įsitvirtinimą svetimoje šalyje pasakoja Tadas ir nusijuokęs priduria, kad savo karjerą Anglijoje pradėjo dirbdamas svogūnų ir bulvių laukuose.

Apie savo karjerą šioje šalyje Tadas toliau pasakoja: „Per metus gerai išmokau anglų kalbą. Pradėjau teisėjauti Kembridžo universiteto ir aplinkinių miestų krepšinio rungtynėms. Dienomis dirbdavau, o vakarais teisėjaudavau. Žinoma, kartu ieškojau ir normalesnio darbo. Ir 2013 metais tokią darbovietę radau. Tai buvo parkas-ūkis. Į jį žmonės ateina pasižiūrėti, kaip ūkininkaujama, kaip šeriami ir prižiūrimi gyvuliai ir naminiai paukščiai ir už tai susimoka. Pradėjau nuo paprasto darbuotojo ir pakilau iki parko-ūkio vadovo pareigų – buvau pirmas po boso. Ketverius metus vadovavau.“

Traukė gimtieji kraštai

Ir nors nei uždarbiu, nei darbo sąlygomis Tadas nesiskundė, bet vis labiau kirbėjo mintis pačiam imtis ūkininkavimo Lietuvoje. „Kadangi iki išvykimo į užsienį jau buvau tapęs miestiečiu ir ūkininkavimas atrodė kažkas labai sunkaus, dirbdamas Anglijoje pamačiau, kad tai nėra toks itin sunkus darbas, kokį įsivaizdavau. Labai nesunkiai susitvarkydavome su keliais šimtais galvijų, avių, ožkų ir paukščių. Taigi Anglijoje įgyta patirtis paskatino kurti savo šeimos ūkį“, – sako pašnekovas.

2015 metais Tadas įregistravo savo ūkį Kražiuose. „Ten dar buvo likę pora hektarų senelių žemės, – apie ūkininkavimo pradžią kalba pašnekovas. – Nusprendžiau imtis gyvulininkystės. Nusipirkau šešias Šarolė ir angusų veislių telyčaites. Kadangi kurį laiką ūkininkavimą derinau su darbu Anglijoje, nusisamdžiau vieną darbuotoją ūkiui prižiūrėti. Pats kiekvieną mėnesį savaitei sugrįždavau į Lietuvą. Padarau visus svarbiausius darbus ir išskrendu atgal, ten vėl įtemptai dirbu, kad galėčiau kitą mėnesį į savo ūkį sugrįžti. Trejus metus taip gyvenau. Vienu pagrindinių oro linijų kompanijų keleivių buvau tapęs. Didžiausias nuolaidas skrydžiams gaudavau.

Iki pat atsisveikinimo bosas netikėjo, kad paliksiu gerai apmokamą darbą jo kompanijoje, mūsų šeimai suteiktą puikų namą prie Londono. Abu vaikai gimę Anglijoje. Dukrytė – Kembridže, sūnus – Londone. Tačiau tvirtai apsisprendėme ir 2018 metais visa šeima grįžome į Lietuvą. Tada jau mūsų ūkyje buvo 18 telyčaičių. Visą bandą pats užsiauginau. Matyt, pati gamta man padėjo kurtis, nes karvės atsivesdavo tik telyčaites. Per tą laiką gal du buliukus buvome pardavę.“

Kurtis padėjo ir parama

„Įsikūrimą palengvino ir pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ skirta parama – 40 tūkst. eurų. Šias lėšas panaudojome ūkininkavimui reikalingai technikai įsigyti. Nusipirkome traktorių su frontaliniu keltuvu, skutiką, sėjamąją, volą“, – už paramą įsigytą techniką vardija ūkininkas.

Taigi, parama Petkevičių ūkiui buvo didelė paspirtis. Tadas pasakoja: šiuo metu laiko apie pusšimtį galvijų. „Šiek tiek gyvulių jau esame pardavę, taigi ne tik investuojame, bet jau ir grąžos iš ūkio sulaukiame. Turime 27 ha nuosavos žemės. Dar šiek tiek žemės nuomojamės. Nuomojamės nedidelius sklypelius, nes aplink Kražius labai sunku su žeme, bet po truputį atsiranda“, – savo ūkio plėtra džiaugiasi pašnekovas.

Pritaiko Anglijoje įgytą patirtį

Kai Tadas pradėjo ūkininkauti, jam buvo 25 metai. „Nors buvau užaugęs Kražiuose, bet sugrįžęs pasijutau kaip bjaurusis ančiukas. Kiti nedviprasmiškai užsimindavo: ir kur tu lendi, kam tau ta žemė. O dar gyvulius laikau ne taip, kaip įprasta. Tad ne sykį aplinkiniai kvietė veterinarijos tarnybą, skųsdami, kad gyvuliai mano ūkyje prastai prižiūrimi. Veterinarijos specialistai atvažiuoja, pasižiūri ir išvažiuoja, – apie ne pačią šviesiausią ūkininkavimo pradžią užsimena jaunasis ūkininkas.

Vis dėlto, patirties ir išmanymo, kaip laikyti gyvulius, Tadas turi – šios patirties jis įgijo dirbdamas Anglijoje. „Visą gyvulių laikymo ir auginimo sistemą perėmiau iš Anglijos ir pritaikiau savo ūkyje. Mano gyvuliai laisvai gali vaikščioti po aptvarą. Jiems pastatyta pašiūrė, kada nori, gali į ją sugrįžti. Jiems nuolat padėta pašaro, kad jie galėtų ėsti kada nori ir kiek nori. Penimus galvijus laikau suremontuotoje senoje daržinėje. Beveik vienas pats ją susiremontavau. Tad daržinė man ne šimtus tūkstančių kainavo ir manau, kad joje gyvuliai nėra mažiau laimingi už tuos, kurie laikomi fermoje, pastatytoje už pusę milijono.“

Nors ūkininkai kol kas nėra įteisinę ekologinio ūkio, bet eina to link. Gyvulius šeria šienu ir šienainiu, nenaudoja jokių chemikalų.

Rinkos dairosi užsienyje

„Vienas kaimynas manęs vis paklausia: ar nepraradai ūpo? Išties ūpo nepraradau ir nesigailiu, kad ryžausi kurti savo ūkį, nors tenka įveikti nemažai išbandymų“, – mintimis dalijasi Tadas. Ir priduria: vienas didžiausių sunkumų – užaugintų gyvulių realizavimas – Lietuvos supirkėjai moka gerokai mažiau negu kitose ES šalyse. „Kadangi puikiai kalbu angliškai, ieškau galimybių gyvulius realizuoti ten, kur brangiau moka. Prancūzijoje ar Vokietijoje mėsinių galvijų kilogramo mėsos kaina 1,90–2,10 euro, o Lietuvoje supirkėjai tik 1,30–1,50 euro temoka. Parduodant gyvulį susidaro labai didelis skirtumas, bet, norint dirbti su užsienio valstybėmis, reikalingas gyvulių kiekis, o kiekiui reikia laiko ir žemės“, – svarsto ūkininkas ir pasidalija lūkesčiu, kad galbūt ir Lietuvoje atsiras gyvulių pardavimo biržos, kokios yra daugelyje Europos šalių.

Užsak. Nr. 181

Parašykite komentarą