(0)Ar jūs vis dar jaučiatės nejaukiai, kai kas nors iš aplinkinių pradeda kalbėti apie Dievą ir tikėjimą? Ar viduje bylojantis balsas tyliai šnabžda, kad kažkas čia negerai?.. Juk širdyje tikintis žmogus neturėtų gėdintis savo meilės Dievui ir net privalo ją viešai išpažinti. Visus mus gyvenimas įtraukia į savo sūkurius ir verpetus bei negailestingai vieną po kito siunčia įvairiausius išbandymus. Tada tenka vėl savęs klausti: „Ką man, menkam ir silpnam žmogui, reikia daryti, kad atsilaikyčiau ir likčiau teisus prieš savo Dievą, likčiau teisus prieš žmones ir, galiausiai, likčiau teisus prieš save patį?“
Į visus šiuos klausimus ir dar daugelį kitų maloniai sutiko atsakyti katalikų kunigas, vikaras, jau trejus metus dirbantis bei tarnaujantis Skuodo Švč. Trejybės bažnyčioje, Sigitas ŽILYS.
– Sigitai, gal galėtumėte trumpai papasakoti apie savo gyvenimo kelią, apie kelią į kunigystę?
– Esu gimęs kaimelyje tarp Palangos ir Klaipėdos, kur augau iki trejų metukų. Po to persikraustėme į Palangą. Ten baigiau vidurinę mokyklą, po kurios baigimo įstojau studijuoti į Vilniaus pedagoginį universitetą rusų kalbos ir literatūros. Apie 20 metų teko dirbti pedagoginį darbą – mokyti rusų bei lietuvių kalbos ir literatūros, taip pat tikybos, filosofijos įvado bei pradmenų. Po to atsidaviau studijoms Telšių vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijoje, kur studijavau dvejus metus. Trejetą metų studijas tęsiau Romoje, o po to ketverius – Amerikoje. Labai vertinu visas šias nuostabias patirtis, pažintis ir galiu įvardinti tai, kaip Dievo dovanas.
– Kaip atsitiko, kad iš ilgamečio pedagoginio darbo pasukote į kunigystę?
– Buvo atsivertimo momentas, kada bandžiau kalbėtis su Dievu, klausdamas apie savo gyvenimo tikslą ir prasmę. Tačiau tai neįvyko staiga ir netikėtai. Šiandien galiu pasakyti, kad tai buvo įvairūs vidiniai prabudimai ar paskatos, vidiniai Šv. Dvasios raginimai. Atsimenu, būdamas dvidešimties, paprašiau mamos savo pirmos Komunijos rožančiaus, nes labai norėjau melsti rožinį. Ji buvo labai nustebusi. Dievas veda pačiais keisčiausiais ir nuostabiausiais keliais.
– Biblijoje sakoma: „Eikit ir skelbkit Evangeliją.“ Kiekvienas tikintis žmogus privalo skelbti Gerąją Naujieną, nesileisdamas į kvailas diskusijas apie Dievą. Tačiau kaip šiandien tai padaryti teisingai ir kokiu būdu?
– Pirmiausia noriu pabrėžti, kad, nesant santykyje su Dievu, nieko gero nepaskelbsi ir tikrai, tiesą pasakius, ne visada mes tame autentiškame santykyje esame. Mums įtakos turi charakterio savybės, įvairiausios ydos, aplinka, auklėjimas, nelemtos pagundos, troškimai, didelis žinių „burbulas“, kurį gauname iš pasaulio. Tiesiog žmogus „liepia“ Dievui palaukti, nes dabar turi „rimtesnių“ reikalų. Taigi, jeigu aš nesu santykyje su Juo, nieko aš ir nepaskelbsiu. Santykis su Dievu yra gyvybiškai svarbus.
– Sėdėdamas šiltuose namuose ir skaitydamas Šv. Raštą, dažnai jaučiuosi toks tikintis ir pasitikintis. Viskas atrodo įmanoma ir gana lengva, daug dalykų savaime tampa suprantami. Tačiau, išėjus į gatvę, į darbus, pavargus, susipykus, pasaulis įtraukia į visai kitokius sūkurius. Kaip reikia atsilaikyti, kaip neatitolti nuo Dievo?
– Pasaulis visais atvejais įtraukia. Šv. Raštas ragina žodžiais „budėkite ir melskitės, kad nepapultumėte į pagundą“, tačiau žmogaus santykis su Dievu nėra statiškas. Na, tarkim, aš nusprendžiau tikėti, ir viskas man bus gerai. Atvirkščiai, santykis su Dievu yra labai dinamiškas. Kai mes susergame ar ištinka kokia finansinė krizė, kai nuneša namo stogą, užgriūva įvairiausios kitos nelaimės, vargu ar tas mano tikėjimas lieka toks stiprus. Reikia gyventi šia diena. Yra tokia trumpa istorija, kaip šėtonas atima iš žmogaus viltį. Jis turi tris būdus. Pirmas – kada priverčia žmogų pergyventi dėl praeities ir apgailestauti dėl visų tų gerų dalykų, kurie kažkada įvyko ir jau niekada nebeįvyks. Antras būdas, kai priverčia žmogų pergyventi dėl ateities ir rūpintis, kaip viskas bus. Trečias būdas yra, kada iš žmogaus atima galimybę dėkoti už šiandieną, už viską, ką turi. Nes kai neturi ramybės, neturi ir realaus suvokimo apie tai, kas vyksta dabar. Norint išlaikyti santykį, norint atlaikyti sunkumus, reikia stengtis suvokti, ką gali dabar padaryti susiklosčiusioje situacijoje. Nebūtina kalbėti apie sudėtingus dalykus, nes būna tokių situacijų, kai parduotuvėje, stovint prie kasos, mąstant apie Dievą, tave pradeda nervinti koks lėtas žmogelis priekyje. Būna, kada atsikeli ryte labai blogos nuotaikos, ir jau tavo diena yra sugadinta. Žmogau, tu atsilaikysi, būsi su Dievu ir skelbsi Evangeliją, kada nepasakysi kitam blogo žodžio, kada nustosi keikti savo mintyse. Užtenka vieno žmogaus, kad taptum panašus į visus žudančius bei kariaujančius. Viskas yra kur kas paprasčiau nei atrodo.
– Jėzus sako Petrui, kad tu būsi uola, ant kurios aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tačiau ar dėl to ramiau šiandien, ar galime viską palikti vien tik Šv. Dvasios veikimui?
– Jokiu būdu negalime visko „numesti“ vien tik Šv. Dvasiai, nes tokiu atveju Jėzus nebūtų išsirinkęs apaštalų. Jie buvo paprasti, silpni ir net bailūs žmonės. Kai Jėzų ruošėsi nukryžiuoti, jie visi išsilakstė, niekas netikėjo, kad įvyks prisikėlimas. Tačiau jie tapo tautų apaštalais. Kristui atsiuntus Šv. Dvasią, jie visi drąsiai ėjo į mirtį už tikėjimą ir bažnyčią. Nors iš kitos pusės pažiūrėjus, jei visa tai būtų vien tik žmogiškas veiksmas, bažnyčia nebūtų išsilaikiusi iki šių dienų. Bažnyčios istorijoje vyko labai daug ir sudėtingų dalykų. Ji yra sudaryta iš pačių įvairiausių žmonių. Popiežius Pranciškus yra pasakęs, kad bažnyčia yra karo lauko ligoninė, į kurią gabenami sergantys, sužaloti žmonės. Jiems reikia pagalbos čia ir dabar. O jei bažnyčia neatliktų šios funkcijos, ji taptų niekam nereikalinga. Bažnyčia nėra vien tik gražus pastatas.
– Ar žmonės supranta, ką reiškia eklezija, surinkimas, kas yra tikroji bažnyčios esmė? Ar skuodiškiai aktyvūs bažnytiniame gyvenime?
– Visaip būna. Na, tarkim, Skuode gyvena apie penkis tūkstančius gyventojų, iš kurių koks 80 procentų yra pakrikštyti. Tai paskaičiavus, į sekmadienines Mišias turėtų ateiti apie keturis tūkstančius. Visas šv. Mišias kartu sudėjus, susirenka tik apie pusantro šimto. Tai kur visi kiti likusieji, kuriuos, beje, Dievas per Šv. Dvasią kviečia? Kviečia ateiti į santykį, gauti visas malones, kviečia padėkoti, atsiprašyti, atgailauti, kviečia šlovinti. Mes mokame tik prašyti. Taip malda neveikia. Yra suprantančių, tačiau yra ir tokių, kurie yra gavę Šv. Dvasios dovanas, bet jų iki šiol neišpakavę. Jos vis dar tebedulka dvasinėse lentynose. Kartais žmogus būna gavęs visus sakramentus, sutvirtintas, įtrauktas į krikščionybę, tačiau neturi pavyzdžių aplink ir, deja, nutolsta. Mes esame kūniški ir silpni, pasiduodame pasaulio įtakai. Akivaizdu, kad šiuolaikinis žmogus, ypač jaunimas, nori komforto. Tikėjimas be kančios yra butaforija, o šiandien žmogus tikrai nelinkęs nešti sunkaus kryžiaus. Nors galiu pasidžiaugti, kad yra puikių tėvų, kurie rodo pavyzdį savo vaikams. Būreliai vaikų ruošiasi Pirmajai Komunijai. Yra toks lotyniškas posakis, kad žodžiai moko, o pavyzdžiai patraukia.
– Tradiciškai noriu paprašyti Jūsų pasidalinti palinkėjimu mūsų skaitytojams.
– Pasistenkime dieną nugyventi taip, kad vakare nebūtų minties apie neapykantą. Jei tokios minties nebus, bus puikus rezultatas. Pasistenkime kiekvieną dieną džiaugtis tarpusavio meile, puoselėti meilę Dievui, nors ir nebūtinai tai pavyks. Vienintelis raktas į Dangų yra Meilė.
– Dėkoju už pokalbį.
Kęstutis KOVA
Nuotraukos iš Sigito ŽILIO archyvo