(0)Kai kalbama apie ilgus bendro gyvenimo metus, dažnai sakoma – tiek laiko kartu išbūti gali tik stipriausi. Tačiau Irenos ir Bronislovo Narkų istorija rodo ką kita – kartais užtenka paprasto jaunatviško jausmo, kuris užgimsta dar mokyklos suole ir tyliai rusena visą gyvenimą.
Pora, kuriai meilė užgimė mokykloje, apsupta artimųjų atšventė 55-erių metų bendro gyvenimo sukaktį.
Balandžio 5-ąją Irena (g. 1952 m., Kretingos r., Lazdininkų k.) ir Bronislovas (g. 1949 m., Kretingos r., Medamiškių k.) atšventė 55-erių metų santuokos sukaktį. Tačiau jų pažinties istorija daug ilgesnė.
Jaunuoliai susipažino Laukžemės mokykloje, kur abu baigė 8 klases. Irena į ją atėjo dar vaikystėje, kai tėvai persikėlė į Laukžemės kolūkį, o Bronislovui ši vieta buvo sava – jo gimtasis Medamiškių kaimas taip pat priklausė tam pačiam kolūkiui. Pažintis užsimezgė dar paauglystėje – Irenai buvo vos 13–14 metų. „Jei reikėtų švęsti susipažinimą, metų būtų dar daugiau nei 55“, – šypsosi ji.
Mokyklos laikai įsirėžę atmintin ne tik dėl pirmųjų jausmų. Irena prisimena, kad iš pradžių mokykla veikė sename pastate, bet jai jau teko mokytis perkeltoje į dvaro patalpas. Tada viskas buvo naujai sutvarkyta, gyva, pilna jaunų balsų. Šiandien, kaip pati sako, skaudu matyti, kad tas dvaras apleistas ir griūva.
Jaunystė buvo paprasta, bet pilna gyvybės. Bronislovas grojo armonika, o šokiai vykdavo kino salėje – patraukdavo, sukeldavo suolus, kad tik atsirastų vietos šokti. Tačiau Irenai šokių būdavo mažai. „Kur jau čia šoksi, kai vyras muzikuoja – tuoj pradės muštis su tais, kurie išsiveda į šokių aikštelę“, – juokiasi moteris.
Jaunuolių meilė brendo paprastai, be didelių pažadų, bet tvirtai. Tarnyba armijoje jos nesusilpnino – priešingai – sustiprino. 1968 metais Bronislovas buvo pašauktas į armiją. Tarnavo Urale, kur saugojo nuteistuosius. Sąlygos buvo atšiaurios – šaltis, ilgi budėjimai, pavojus užmigti poste, o ir nuteistieji buvo ne už smulkius nusikaltimus, bet tie, kurie pasmerkti ilgam kalėti. Tačiau, kaip pats prisimena, maisto netrūko, apranga saugojo nuo šalčio, o svarbiausia – mintyse visada buvo namai ir ji… Irenos jis nepamiršo – rašė laiškus. O ji laukė…
Tais metais Irena buvo įstojusi į Klaipėdos tarybinį žemės ūkio technikumą. Baigusi mokslus gavo paskyrimą dirbti Pasvalyje, bet ten nevažiavo. Sugrįžo į Laukžemę pas tėvus, įsidarbino brigadininko padėjėja kolūkyje. Galbūt širdis šaukė namo ir neleido išvažiuoti per toli.
1970-aisiais Bronislovas grįžo iš armijos, o 1971 m. jie susituokė. Ir ne bet kaip… Irena iki šiol prisimena jų vestuves – tylias, ankstyvas, net šiek tiek paslaptingas. Tada tuoktis bažnyčioje nebuvo leidžiama, todėl jie anksti ryte paslapčiomis atėjo į Laukžemės bažnyčią. Liudininkai buvo tik klebono gaspadinė ir Irenos tėvas. Jokio šurmulio, jokios minios – tik du žmonės ir jų sprendimas būti kartu.
Pradžia buvo kukli. Kolūkis jaunai šeimai skyrė nedidelį kambarėlį name, kuriame gyveno net penkios šeimos, o pirmame aukšte veikė felčerio punktas. Vestuvių proga tėvai nupirko viską, ko reikėjo – sofą, spintą, stalą, net veidrodį. „Tada jau jo reikėjo“, – šypsosi Irena. Būtent tame mažame kambarėlyje gimė jų pirmoji dukra Arina. Ir būtent ji, dar visai kūdikis, vieną naktį išgelbėjo jauną šeimą…
Praėjus maždaug mėnesiui po gimimo, mergaitė buvo labai nerami – niekaip neužmigo. Naktis buvo audringa: žaibai, lietus, vėjas. Staiga Irena išgirdo tylų garsą – tarsi kamuolys būtų atsitrenkęs į sieną. Netrukus dingo elektra, bet tuo metu tai nebuvo neįprasta, nes elektros žmonės neturėdavo visą parą – apie 12 valandą ją išjungdavo. Viskas atrodė natūralu, kol nepamatė šviesos koridoriuje. Atidariusi duris ji suprato – namas dega. Puikiai prisimena, kaip vyrą žadindama sušuko: „Kelkis! Degam!“ O po to viskas, kaip jie pasakoja, buvo kaip per sapną: „Buvome visiškai pasimetę. Vaiką įvyniojau į rankšluostį ir su naktiniais pabėgome. Net dokumentų nepasiėmėme, nors jie buvo vienoje vietoje… O įdomiausia – dar ir duris užrakinome, tarsi pažadą, kad grįšime“, – prisimena I. Norkienė. Laiptų viena pusė jau liepsnojo. Jei ne neramus kūdikis, jie greičiausiai nebūtų nieko pajutę.
Visiškai permirkę nuo lietaus, su mažyte ant rankų, vyras ir žmona nubėgo pas pastarosios tėvus, kurie gyveno netoliese. Kai atvyko gaisrinė, iš namo buvo likę tik pamatai. Kaimynai sakė girdėję stiprų trenksmą, bet Irena tvirtina – viduje buvo tik tas tylus lemtingas „bumbtelėjimas“.
Vienintelė po gaisro išlikusi jaunystės nuotrauka, kurią pavyko išsaugoti, nes buvo padovanoję Bronislovo tėvams. Narkų vestuvės 1971 m.
Po gaisro šeima vasarą glaudėsi tėvų palėpėje. Mažylė miegodavo apačioje, o jie nakčiai lipdavo aukštyn. Rudenį gavo dviejų kambarių butą.
Gyvenimas pamažu stojosi į vėžes. Gimė dar trys vaikai: sūnus Žydrūnas, dukra Solveiga ir pagrandukas Simonas. Šiandien jie džiaugiasi šešiais anūkais ir viena proanūke.
Buvo visko – ir darbo, ir iššūkių… Bronislovas kurį laiką dirbo milicijoje Kretingoje, vėliau šeima gavo namą Kivyliuose, kuriame susilaukė trečio vaiko – dukros. Namas buvo prastos būklės, bet vėliau, dirbdami Aleksandrijos kolūkyje, jo pagalba pasistatė naujus namus. Ten gimė jauniausias sūnus.
Gyvenimas kolūkyje reikalavo daug pastangų. Bronislovas dirbo traktorininku, Irena rūpinosi vaikais. Vėliau, kolūkiams byrant, šeima ieškojo išeičių. Pasinaudoję tėvų jiems perduotais dokumentais ir tuo, ką turėjo sukaupę patys, įsigijo pienovežį ir pieno punktą Aleksandrijoje.
Nuo tada prasidėjo naujas etapas – darbas be išeiginių, be atostogų. Vienintelė laisva diena metuose – Naujieji. Jie rinko pieną iš aplinkinių kaimų, vežė į skirtingas vietas, ieškodami geresnių kainų. Kartais tekdavo taikytis prie sąlygų, prie susitarimų, kurie neleisdavo rinktis. Tačiau jie dirbo kartu.
Bronislovas dirbo dar trejus metus po pensijos, o Irenai pasiligojus pieno surinkimu vietoje jos rūpinosi dukra.
Prieš dešimtmetį jų gyvenimas vėl pasikeitė. Iš Anglijos sugrįžus sūnui Žydrūnui su šeima, jie apsigyveno antrame tėvų namo aukšte. Bet jaunai šeimai norėjosi savų ir kai jie išsikėlė, Irenai ir Bronislovui jų namas tapo per didelis. Kadangi jam jau reikėjo remonto, pora nusprendė senatvę pasitikti ramiau – persikėlė Skuode į butą, kur nereikia kūrenti krosnies, ruošti malkų. Darbo visiškai neatsisakė – šalia namų turi daržą. „Ir darbas, ir pasivaikščiojimas, ir poilsis“, – juokiasi abu. Ir nors kasmet sako, kad jau gana, vis tiek kažką pasodina, pasiaugina sau bulvių, morkų, svogūnų.
Paklausus, kaip pavyko tiek metų išgyventi kartu ir ar vyras buvo geras, ar klausė žmonos, Irena neslepia: „Turėjo klausyti. Vienas turi būti velnias, kitas – geras.“ Ir iškart priduria, kad tas „velnias“ buvo ji. Bronislovas, pasak moters, visada buvo ramus, geras, vaikams net blogo žodžio nepasakydavo. O ji griežtesnė.
Galbūt būtent tame ir slypi šių žmonių paslaptis. Skirtingi, bet kartu. Ir šiandien, po daugiau nei pusės amžiaus, jų istorija išlieka tokia pat – paprasta, tikra ir pilna prisiminimų. Tokia, kuri prasidėjo mokyklos suole, bet niekada taip ir nesibaigė.
Sandra PETRAUSKAITĖ
Nuotraukos iš NARKŲ šeimos archyvo