(0)Kartais dideliems darbams nereikia nei ilgų posėdžių, nei storų projektinių segtuvų. Tam užtenka vieno žmogaus, išėjusio pasivaikščioti su šunimi, pamatyto vaizdo ir vos… kelių telefono skambučių. Būtent taip ir nutiko Kaukolikuose per keletą dienų, kai iš samanų, žolių ir užmaršties atgimė kadais buvusi sporto ir laisvalaikio erdvė, o visa vainikavo čia suskardėjęs vaikų klegesys.
Aikštelės erdvėje augmenija siekė žmogaus ūgį.
Gal kaip tik jo čia ir labiausiai trūko… Viskas prasidėjo nuo buvusio Kaukolikų gyventojo, kuris, nors čia nebegyvena, bet į kaimą dažnai sugrįžta. Vieną dieną, vedžiodamas keturkojį draugą, užsuko į buvusio botanikos sodo teritoriją. Kadaise čia buvo pastatyta pavėsinė, įrengta krepšinio aikštelė, buvo galima žaisti tinklinį…
Tačiau metai darė savo… Krepšinio aikštelę užtraukė samanos, ją dengė spygliai, buvę kontūrai slėpėsi po žeme ir velėna. Pavėsinė dar laukė, tačiau stalo ir suolų jau nebebuvo. O buvusioje tinklinio aikštelėje žolė ir kita augmenija vietomis siekė žmogaus ūgį.
Atrodė, kad ši vieta tiesiog užmigo. Buvo laikas, kad ir patys Kaukolikai gerokai pritilo. Dalis jaunų žmonių išvažiavo, kaime gyvenimas aprimo, o kartu mažiau reikalingomis tapo ankstesnės laisvalaikio vietos. Gamta tuštumos nemėgsta – pirmiausia atsiranda žolė, paskui samanos, krūmai, o galiausiai tik prisiminimai, kad kažkada būta kitaip.
Tačiau tądien apleistoje aikštelėje žmonių buvo. Tėtis su trimis sūnumis žaidė krepšinį. Gal kaip tik šis vaizdas ir privertė susimąstyti: jei ateina žaisti, vadinasi, reikia.
Dėl aikštelės paskambinta Aleksandrijos seniūnijos seniūnei Sandrai Grigaitienei. Ilgų svarstymų neprireikė. Išgirdusi, kad atsirado žmonių, norinčių prisidėti prie vietos atgaivinimo, seniūnė gyvai pritarė: „Aišku, darom!“ Ir tas „darom“ neliko pokalbio pabaiga… Antradienį – skambutis, o trečiadienį seniūnijos darbuotojai jau pjovė minėtoje teritorijoje žolę. Ją anksčiau buvo žadėjęs nupjauti vietos ūkininkas, tačiau nebespėjo, ėmėsi seniūnija. Vien nušienavus teritoriją, vaizdas pasikeitė. Iš aukštos žolės vėl išniro erdvė. Ir tada, regis, suveikė: kai pamatai pirmą rezultatą, atsiranda pagreitis.
Ilgą laiką pamiršta laisvalaikio erdvė dar nenujautė, kokie pokyčiai jos laukia.
Dabar jau buvo skambutis po skambučio. Vietinis, nevietinis, buvęs Kaukolikų gyventojas, čia kadaise mokyklą lankęs žmogus ar tiesiog kaimui neabejingas – vienas žodis žadino kitą. Atsirado galinčių padėti technika, atsirado turinčių įrankių, atsirado pasirengusių tiesiog ateiti ir dirbti rankomis.
Kuo daugiau tvarkė, tuo daugiau visi atrado… Krepšinio aikštelė pareikalavo nemažai pastangų. Samanos ir spygliai buvo tvirtai įkibę, vien šluotos neužteko. Seniūnijos darbuotojas atvyko su šepečiais, prie darbo prisidėjo savanoriai.
Sluoksnis po sluoksnio aikštelės danga vėl atgavo tikrąją spalvą. Tvarkant jos kraštus, laukė netikėtumas – po velėna pasirodė seniai užžėlęs aikštelės pagrindas. Prasidėjo „archeologija“. Ravint prie pavėsinės, paaiškėjo, kad ir ten po žole bei susiformavusia velėna tebėra danga.
Vėl reikėjo pagalbos. Vėl užteko skambučio. Atsirado žmogus su technika, galintis nukelti per metus susidariusį žemės sluoksnį. Ir jau penktadienio rytą vieni kasė, kiti šlavė, treti pjovė, rovė ir valė.
Seniūnijos darbuotojai atvyko su trimeriais, vietos žmonės su savo technika ir įrankiais. Viena gyventoja atsivežė net savo generatorių ir kampinį šlifuoklį – pradėjo šveisti pavėsinės medieną, kad vėliau ją būtų galima atnaujinti ir nulakuoti.
Nušienavus teritoriją, atsivėrė nelegaliai įrengtas „penkių žvaigždučių viešbutis“.
Buvo pjaunamos apatinės eglių šakos, kad teritorija taptų atviresnė, šviesesnė ir geriau vėdintųsi. Šie darbai dar bus tęsiami. Toliau tariamasi ir dėl tinklinio aikštelės – vietos žmogus pasirengęs nukasti susikaupusį žemės sluoksnį, o tada bus galima spręsti, kaip tinkamai paruošti pagrindą ir grąžinti čia tinklinį.
Bet penktadienį jau buvo galima pamatyti ir vieną labai konkretų ženklą, kad aikštelė grįžta – ant krepšinio lanko pakabintas naujas tinklas. Atrodytų, smulkmena. Tik po kelių dienų darbo ji jau reiškė gerokai daugiau… Ir tikriausiai smagiausias penktadienio vaizdas buvo ne technika, ne nupjauta žolė ir net ne iš po samanų išryškėjusi krepšinio aikštelė. Atėjo vaikai!
Kol viename aikštelės krašte burzgė technika, kitame darbavosi suaugusieji, po teritoriją jau važinėjo būrys vaikų su riedučiais ir paspirtukais. Vieni suko ratus, kiti stebėjo darbus, juokėsi, šūkavo, treti ir savo rankytėmis prisidėjo tiek, kiek galėjo.
Aikštelėje, kuri dar savaitės pradžioje atrodė beveik pamiršta, vėl buvo triukšminga. Tik šįkart tas bruzdesys džiugino. Galima klausti, ar verta tiek stengtis dėl vienos nedidelės kaimo aikštelės? Tą penktadienį atsakymo nereikėjo ieškoti – jis „važinėjo“ riedučiais ir paspirtukais.
Dėl to ir verta! Yra sakančių, kad Kaukolikams nieko nereikia… Ne visi į šį sujudimą žiūri vienodai. Yra ir manančių, kad Kaukolikuose tokių erdvių nereikia, kad nebėra kam jomis naudotis, o bet kokios pastangos vis tiek ilgainiui nueis perniek. Tačiau toks požiūris turi vieną problemą – jis lyg „užkalkėjęs“ ir nemato tų, kurie šiandien čia gyvena. Nemato jaunų šeimų. Nemato vaikų. Nemato žmonių, kurie iš Kaukolikų išvažiavo, bet tebegrįžta. Nemato ir tų, kurie galbūt daug nekalba apie meilę savo kaimui, tačiau, kai prireikia, atsiveža generatorių, įrankius ar techniką ir kelias valandas savo laiko atiduoda bendram darbui.
Aikštelėje, kuri dar neseniai buvo pamiršta, vėl krykštavo vaikai.
Per kelias dienas prie aikštelės atgaivinimo prisidėję žmonės laikraštyje paviešinimo nenorėjo. Jiems svarbiau pats rezultatas. Todėl šioje istorijoje jų vardus gali pakeisti vienas bendras žodis – savanoriai. Žmonės, kuriems rūpi Kaukolikai. Žmonės, kuriems svarbu, kur žais jų pačių ar kaimynų vaikai. Žmonės, kurie nenori žiūrėti, kaip tai, kas kažkada buvo sukurta, galutinai pradingsta po samanomis ir žole. Ir, žinoma, seniūnijos darbuotojai, kurių pagalba šiomis dienomis buvo didžiulė – nuo žolės pjovimo ir teritorijos valymo iki medžių genėjimo bei kitų darbų.
O geriausia priemonė nuo samanų – žmonės. Darbų Kaukolikuose dar liko. Reikės baigti genėti egles, atnaujinti pavėsinę, sutvarkyti jos aplinką. Daugiau pastangų pareikalaus tinklinio aikštelė. Tikriausiai atsiras ir naujų minčių – taip jau būna, kai ilgai nejudintas reikalas pagaliau pajuda. Kas iš viso to išaugs, šiandien niekas negali žinoti. Viena sutvarkyta aikštelė neišspręs mažo kaimo problemų. Ji nesugrąžins visų išvažiavusių žmonių ir negarantuos, kad nuo šiol Kaukolikuose viskas bus kitaip.
Bet gal pradžiai to ir nereikia? Dar prieš kelias dienas krepšinio aikštelė buvo apsamanojusi, aplink ją stiebėsi žolės, merdėjo pavėsinė, o tinklinio aikštelės beveik nebebuvo galima įžiūrėti, o dabar čia tapo judru ir gyvybinga.
O krepšinio aikštelę nuo samanų, ko gero, geriausiai apsaugos ne šepečiai ir ne technika. Geriausia, kad ji paprasčiausiai nebebūtų tuščia. Kad čia dunksėtų kamuolys, suktųsi riedučių ratukai, susirinktų vaikai ir jų tėvai. Kad pavėsinėje vėl būtų kur prisėsti. Gal išgerti kavos, gal pasikalbėti, o gal susitarti dėl kito darbo. Nes per šias kelias dienas Kaukolikai jau įrodė vieną labai paprastą dalyką – čia dar yra žmonių, kuriems rūpi.
Seniūnė Sandra Grigaitienė neslėpė, kad toks žmonių sujudimas ir ją labai džiugina. Pasak jos, svarbiausia šioje istorijoje net ne tai, kiek per kelias dienas spėta nušienauti, nuvalyti ar sutvarkyti, o pačių žmonių noras prisidėti. „Tokios iniciatyvos yra nuostabios. Svarbiausia, kad yra norinčių žmonių. Jeigu gyventojai turi minčių, mato, ką savo kaime būtų galima padaryti ar sutvarkyti, visada gali kreiptis, siūlyti. Labai svarbu ir tai, kuo patys žmonės gali prisidėti. Kai yra noras, tada ir mums smagu prisidėti bei padėti tuo, kuo galime“, – sakė seniūnė.
Kaukolikų aikštelės istorija džiugi sutelktumu ir įvertinta ateitimi. Svarbiausia, kad darbus stebėjo ir juose dalyvavo maži, o užteko paprasto kvietimo „darom“.
Sandra PETRAUSKAITĖ
Nuotraukos autorės