(0)Visą praėjusią savaitę Barstyčių mokyklos tvenkinio pakrantėje buvo girdėti ne tik plaktukų dūžiai, bet ir vaikų juokas, diskusijos bei balsavimai. Čia įvyko „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ (KAD) – unikalus projektas, kuriame svarbiausi – ne architektų brėžiniai, o pačių vaikų idėjos. Dar pirmąją dieną vienas stovyklautojų juokaudamas paklausė, o kur tos archeologijos dirbtuvės. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad jų laukia visai kitoks nuotykis – ne ieškoti praeities, o kurti ateitį.
Darbai pajudėjo – vaikams noro ir iniciatyvos netrūksta.
Barstyčių kaimų bendruomenės pirmininkė Ramunė Petreikienė pasakojo, kad mintis dalyvauti šiame projekte gimė visai netikėtai. Praėjusiais metais pateikta paraiška sėkmės neatnešė, bet šiemet, gavusi kvietimą bandyti dar kartą, ji nedvejodama užpildė paraišką iš naujo. „Klausimai buvo visai paprasti: ar miestelyje yra vaikų, ar galėtume padėti surasti kur pirkti medieną, pasirūpinti pietumis ir savanorių apgyvendinimu. Iš maždaug 60 paraiškų buvo atrinkti tik penki miesteliai, o tarp jų – ir Barstyčiai“, – pasakojo ji.
Keliaujančios architektūros dirbtuvės Lietuvoje vyksta jau tryliktus metus. Jų tikslas – ne pastatyti dar vieną pavėsinę ar suoliuką, o parodyti vaikams ir jaunimui, kad jų nuomonė yra svarbi. Kiekvieną vasarą architektai, dizaineriai, menininkai, edukatoriai ir savanoriai vyksta į skirtingus Lietuvos miestelius, kur penkias dienas kartu su vietos vaikais kuria viešąsias erdves. Per šį laiką gimsta ne tik nauji mažosios architektūros objektai – vaikai mokosi dirbti komandoje, diskutuoti, argumentuoti savo idėjas, balsuoti ir suprasti, kad kuriama ne tik sau, bet visai bendruomenei. Per daugiau nei dešimtmetį įvairiuose Lietuvos kampeliuose jau įgyvendinta kelios dešimtys tokių projektų – nuo lauko klasių, pavėsinių ir sūpynių iki tiltelių, terasų ar net namelių medžiuose.
Iki dirbtuvių pradžios reikėjo suburti vaikų grupę. Tai padaryti pavyko greitai – dalyvauti panoro 23 vaikai ir jaunuoliai nuo 10-ies iki 18-os metų. Dauguma jų – barstytiškiai, bet prisijungė ir vasarą čia atostogaujantys.
Projektui pasirinkta vieta taip pat turi savo istoriją. Tai Barstyčių mokyklos tvenkinio pakrantė, kurią bendruomenė jau ne vienerius metus puoselėja savo jėgomis. Seniūnija prieš keletą metų išvalė tvenkinį, vėliau čia atsirado persirengimo kabinos ir tualetas, o bendruomenė kartu su seniūnija pasirūpino paplūdimiu – abi nupirko po priekabą smėlio, gyventojai tvarkė aplinką. Tačiau būtent vaikai nusprendė, kokio akcento šiai erdvei dar trūksta.
Dirbtuvėse svarbiausios buvo vaikų rankos ir jų balsai.
„Aš buvau numačiusi visai kitą vietą, bet vaikai pasirinko šitą. Juk tam jie čia ir yra, kad spręstų patys“, – pasakojo R. Petreikienė. Tai pagrindinis šių dirbtuvių principas. Suaugusieji čia nepriima sprendimų už vaikus. Jie klauso, klausinėja, piešia kartu, diskutuoja, o tik tada padeda idėjas paversti realybe. Ramunė prisimena vieną pokalbį su dukra, kuris, jos nuomone, geriausiai apibūdina visą šių dirbtuvių esmę. „Grįžusi ji man pasakė: „Mama, jie klausia mūsų. Jiems tikrai įdomu, ką mes galvojame.“ Man atrodo, kad tai ir yra didžiausia šio projekto vertė. Vaikai pamato, kad jų nuomonė gali lemti sprendimus, kad suaugusieji ne tik moko, bet ir iš tiesų klausosi.“
Vienas savanorių – Vilniuje gyvenantis Matas Juodikis – pasakojo, kad iš pradžių vaikams buvo sunku suprasti pačią dirbtuvių idėją. „Jie vis klausdavo, kodėl piešiame, kodėl kalbame apie jausmus, ką norime čia veikti. Iš pradžių daug kas norėjo uždaro namelio tik sau. Teko kalbėtis, kad kuriame ne sau, o visam kaimui. Kai tai suprato, pradėjo gimti visai kitokios idėjos.“
Vaikai balsavo ne kartą – po pietų, vakare, aptardami kiekvieną sumanymą. Nors idėjų buvo įvairiausių, pasirinktos tik kelios, už kurias nubalsavo: paplūdimio gultai, laužavietė. Galiausiai gimė ir pagrindinis, didžiausias sprendimas – statyti tarp medžių įsikomponuosiančią pavėsinę, kurioje svarbiausias taps ne pats statinys, o jausmas – privatumas, ramybė ir galimybė pabūti gamtoje.
Ilgametis savanoris Elvis Lepardinas šiame projekte dalyvauja jau daugiau kaip dešimtmetį. „Mes gauname ne statinio brėžinį, o vaikų poreikį. Jie pasako, ką nori veikti, ką matyti, kaip jaustis. Tada architektai padeda tai paversti realiu projektu.“ Pasak jo, Barstyčių vaikai nustebino savo noru dirbti. „Pirmosios dienos, kol dar vyksta pokalbiai ir planavimas, susipažinimas su miesteliu, jiems atrodė nuobodžios. Jie labai laukė statybų ir veiksmo. Kai prasidėjo darbai, net pritrūkdavome veiklos visiems.“
Prižiūrimi savanorių stovyklautojai mokėsi dirbti su įrankiais.
Savanoris prisiminė ir vieną smagią detalę… „Pirmą dieną vienas vaikas paklausė, ar čia archeologijos dirbtuvės. Teko nuvilti“, – juokėsi Elvis. Jis taip pat sakė, kad po daugybės projektų skirtinguose Lietuvos regionuose Barstyčiai jam paliko labai malonų įspūdį: „Čia labai gražu. Mažas miestelis, bet labai tvarkingas. Buvo labai malonu girdėti ir žemaitišką kalbą. Kitur pasitaiko, kad vaikai net lietuviškai sunkiai šneka. Yra tekę dirbti su 15-os vaikų grupe, kurioje tik du kalbėjo lietuviškai, o čia tokios problemos nebuvo.“
Dirbtuvių dalyvė Rugilė Petreikytė prisipažino, kad į stovyklą norėjo patekti vos apie ją išgirdusi. „Pirmos dienos atrodė kiek nuobodokos, nes mūsų planai buvo kitokie. Bet kai pasirinkome vietą ir supratome, ką darysime, viskas pasidarė labai įdomu.“ Mergina sakė, kad darbo su tikrais įrankiais nebijo: „Prieš dirbdami viską išmokstame. Šalia visada būna savanoris, kuris parodo ir padeda.“
Dirbtuvės vaikams yra nemokamos, tik buvo surinktas simbolinis mokestis už maisto produktus. Bendruomenė pasirūpino pietumis, kuriuos kasdien gamino vietinė virėja Regina Girdvainienė, o savanoriai šiomis dienomis gyveno Barstyčiuose – kai kurie jų atvyko net su mažais vaikais. Kaip sakė Ramunė, kelioms dienoms čia susikūrė nedidelė bendruomenė, kurioje visi dirbo, valgė ir leido laiką kartu.
Didžiąją projekto naštą prisiima organizatoriai ir savanoriai – jie pasirūpina medžiagomis, įrankiais ir visa kūrybine proceso dalimi, o vietos bendruomenė padeda spręsti kasdienius, ūkiškus klausimus – nuo medienos paieškų iki pietų ar nakvynės.
Penkias dienas trukusios dirbtuvės baigėsi naujosios erdvės pristatymu, į kurį susirinko vaikų tėvai, artimieji ir bendruomenės nariai. Kaip pasakojo bendruomenės pirmininkė R. Petreikienė, vaikai savo sukurtais objektais labai didžiavosi. Tiesa, idėjų jiems netrūko ir po pristatymo – jau buvo svarstoma, ką ateityje dar būtų galima patobulinti. Architektų komanda taip pat aptarė tolesnes galimybes, savanorės nubraižė planus būsimiems darbams, o projekto vadovai pažadėjo spalį dar kartą sugrįžti į visus šių metų projekto miestelius. Jie apžiūrės, kaip gyvena vaikų sukurti objektai, ar bendruomenės juos prižiūri ir ar patys vaikai per tą laiką ko nors nepakeitė ar nepapildė.
Vaikų rankomis pastatyta pavėsinė šalia tvenkinio oficialiai atidaryta ir pristatyta susirinkusiems.
Nors savaitė neapsiėjo be iššūkių – paskutinę dieną sugedo projekto komandos autobusiukas ir į Vilnių jį teko gabenti techninės pagalbos automobiliu, gera nuotaika dėl to nė kiek nesumažėjo. Svarbiausia, kad pavyko įgyvendinti pagrindinį tikslą – vaikų idėja tapo tikru statiniu.
R. Petreikienė sakė, kad didelį džiaugsmą buvo galima matyti ne tik vaikų, bet ir jų tėvų akyse. „Vaikai visą savaitę turėjo atsakomybę, o tėvai džiaugėsi, kad veikla buvo prasminga ir taip įtraukė jų atžalas. Galbūt jie dabar labiau vertins šią vietą, nes patys savo rankomis ją kūrė“, – svarstė barstytiškė.
Dirbtuvių pabaigoje laukė dar viena simboliška staigmena. Bendruomenės pirmininkė kiekvienam savanoriui ir vaikui padovanojo po raktų pakabuką – mažą jų pačių pastatytos pavėsinės simbolį. Tai ne tik prisiminimas apie kartu praleistą savaitę, bet ir ženklas, kad jie visada laukiami sugrįžti į savo sukurtą vietą.
Ramunė įsitikinusi, kad didžiausia projekto dovana Barstyčiams – ne vien nauja viešoji erdvė. „KAD Barstyčių vaikams padovanojo nepamirštamą nuotykį, naujas draugystes ir dar vieną gražiai sutvarkytą vietą. Bet svarbiausia – jie išmoko, kad vaikų idėjos yra svarbios. Jie jau klausia, ar kitais metais vėl bus. Aišku, norėtųsi, bet suprantame, jog šios dirbtuvės keliauja po visą Lietuvą, kad tokį džiaugsmą galėtų patirti ir kitų miestelių vaikai.“
Ir tikriausiai vaikams smagiausia ne tai, kad jie dirba. Juk jeigu tėveliai pakviestų pasidarbuoti, kažin ar atsirastų tiek daug savanorių… Svarbiausias čia ne statinys, o vaikai, kurie pirmą kartą pajuto, kad jų balsas iš tiesų svarbus, jų sprendimai gali prisidėti prie visos bendruomenės gerovės, o suaugę čia tik tam, kad jų idėjas ir svajones padėtų paversti realybe.
Barstyčių vaikai visada prisimins vasarą, kai suaugusieji pirmą kartą jų paklausė: „O kaip norėtumėte jūs?“
Sandra PETRAUSKAITĖ
Nuotraukos autorės ir Ramunės PETREIKIENĖS