(0)Praėjusį šeštadienį oras darė viską, kad žmonės liktų namuose: lietus pylė, siautėjanti audra laužė medžius ir elektros stulpus, dalis gyventojų liko be elektros, o kai kurie tądien planuoti renginiai buvo atšaukti ar perkelti. Tačiau Kalvių kaime, Simono Daukanto gimtinėje, žmonės rinkosi. Ir liko.
Rugpjūčio 22-ąją čia surengta kūrybinė stovykla-pleneras „Skambantys žodžiai Simono Daukanto klėtelėje“. Po didele palapine įsitaisę kūrėjai, literatai, muzikos, istorijos ir žemaičių kalbos mylėtojai klausėsi pranešimų, dainų, skaitė savo kūrybą. Kalbėjo apie tai, dėl ko susirinko, – Simoną Daukantą, kalbą ir jos išsaugojimą.
Į Kalvius atvažiavo žmonės iš Platelių, Palangos, Skuodo, Luknių, Kretingos, Mažeikių, Naujosios Akmenės, Rietavo, Plungės, Klaipėdos, Gargždų, Kelmės ir, žinoma, Lenkimų. Toks atvykusiųjų būrys, susirinkęs nepaisant audros, tapo bene geriausiu atsakymu, ar S. Daukanto vardas ir jo darbai tebėra svarbūs.
Renginį atidarė ir susirinkusius savo krašte svečius pasveikino Lenkimų seniūnijos bendruomenės pirmininkas Romualdas Tuma. Kalbėdamas apie vietą, kurioje visi susitiko, jis neslėpė jaudulio: „Jūs visi – Simono Daukanto vaikai. Esate toje vietoje, kur jis gimė, lakstė basomis. Čia buvo pirmoji ašara, pirma ištarta ir parašyta raidė. Iš čia jis išėjo į mokslus“, – kalbėjo R. Tuma.
Žodžiai apie istoriko ir rašytojo vaikystės žemę bendruomenės pirmininkui nebuvo vien graži renginio įžanga – kalbėdamas jis graudinosi. O pati plenero idėja, pasirodo, gimė labai paprastai – iš pažinties ir pokalbio.
R. Tuma pasakojo šiemet susipažinęs su žemaičių kalbos puoselėtoja, visuomenininke ir literate Adele Daukantaite. O pastaroji pasidžiaugė, kad Lietuvai labai reikia tokių žmonių, kaip Romualdas ir Odilija. „Manau, kad jie Lenkimuose padarys didžius dalykus“, – kalbėjo A. Daukantaitė.
Netrukus Lenkimuose įvyko dainuojamosios poezijos renginys, po kurio kilo mintis, kad tuo viskas neturėtų pasibaigti.
O. Karpienė neslėpė: su oru tądien nepasisekė, tačiau „prieš gamtą nepašokinėsi“. Susirinkusiuosius pasveikino Lenkimų seniūnijos seniūnas Rimantas Mikšta. Jis pasidžiaugė bendruomenės darbais ir R. Tumos energija – anot jo, bendruomenės pirmininkas vos spėja įgyvendinti tai, ką prisigalvoja.
O svarstant, kur turėtų vykti šis susitikimas, didelių abejonių nekilo – Daukantui skirtam renginiui vieta turėjo būti jo tėviškėje.
Lenkimų bendruomenės pirmininkas priminė, kad šis kraštas gali didžiuotis ne vien S. Daukantu. Netoli gimė ir kunigas pranciškonas, botanikas bei gydytojas Jurgis Ambraziejus Pabrėža. Tad renginyje atsirado vietos ir žolininkystei – į Kalvius atvyko žolininkė iš Luknių Laimutė Stonkuvienė. Savo vietą turėjo ir bitininkystė – pasak Romualdo, pasakojama, kad Daukantų šeima laikė bites. Vis dėlto svarbiausiu visos dienos pagrindu išliko žodis.
S. Daukanto bibliofilų klubo pirmininkas Gintautas Černeckis skaitė pranešimą „Kaip vaidila prabyla Daukantas“. Programoje turėjusi dalyvauti Žemaičių dailės muziejaus Mokslinės bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Lina Macijauskienė dėl ligos atvykti negalėjo, tad jos vietą užpildė Adelės Daukantaitės mintys apie prigimties šaknis ir žodžio galią.
VšĮ Kelmės profesinio rengimo centro kūrėjų klubo „Be rėmų“ vadovė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Dalia Griškevičienė kalbėjo apie „Kūrybos užkulisius ir potekstes“, o Liepių mokyklos muzikos mokytoja, magistrė, dainų kūrėja ir atlikėja Diana Paulauskienė – apie „Jautrumo godas lietuvių liaudies kūryboje“.
Pranešimus keitė muzika. Skambėjo D. Paulauskienės atliekamos dainos, o bardas Kęstutis Krencius savo muzika dar labiau sustiprino jausmą, kad tądien po viena palapine susitiko ne atskiros meno rūšys, o skirtingi būdai kalbėti apie tą patį – žmogų, jo kraštą ir kalbą.
Po koncerto žodis teko į Kalvius suvažiavusiems literatams. Savo kūryba dalijosi Akmenės literatų klubo „Žiemgalija“, Kelmės krašto literatų, Rietavo literatų klubo „Šviesa“, Klaipėdos krašto literatų, Palangos literatų klubo „Takai per kopas“, Mažeikių, Kretingos bei Plungės krašto kūrėjai. Į bendrą kūrybos ratą jungėsi ir pavieniai autoriai. Skambėjo eilės, buvo pristatomi kūrėjai ir jų darbai – skirtingų Lietuvos kampelių žmones tądien vienijo žodis ir noras juo dalytis.
Vėliau bendruomenės pirmininkas išreiškė apgailestavimą, kad tokiame renginyje ir vietoje, kurioje jau seniai nebuvo tokio masto šurmulio, nepasirodė nė vienas Skuodo krašto literatas.
Buvo pasirūpinta ne tik dvasiniu maistu. Lenkimų seniūnijos bendruomenės narė Zita Jurkūnienė išvirė didžiulį puodą daržovių troškinio, kad nė vienas į Daukanto gimtinę atvykęs svečias neliktų alkanas. Prie darbų ir pasiruošimo, kad svečiai saugiai ir šiltai galėtų bendrauti nesijaudindami dėl oro, prisidėjo Darius Jurkūnas bei Vilija ir Stanislovas Budrikiai.
Pleneras neapsiribojo vien pranešimais, muzika ir kitų kūrybos klausymusi. Po pietų atėjo laikas kurti patiems – programoje buvo numatytos kūrybinės dirbtuvės „8–9 eilutės S. Daukantui“. Susirinkusieji buvo pakviesti keliomis eilutėmis prabilti į žmogų, kurio gimtojoje žemėje tądien ir sėdėjo.
Šiai progai buvo pasiruošta iš anksto – specialiai plenerui užsakyta išskirtinė knyga su Simono Daukanto atvaizdu. Būtent joje nuguls tądien Kalviuose gimę kūriniai ir poezijos eilutės, skirtos jam. Taip vienos lietingos rugpjūčio dienos susitikimas liks ne tik dalyvių atmintyje ar nuotraukose – liks ir jų pačių užrašyti žodžiai.
Galbūt tai ir buvo prasmingiausia viso plenero dalis. Į žymaus žemaičio tėviškę žmonės atvyko ne vien kalbėti apie tai, ką jis paliko mums. Jie patys paliko savo mintį, eilutę, jausmą.
Nors tądien siautėjo audra, niekas neskubėjo skirstytis, ir pleneras buvo užbaigtas padėkomis. Organizatoriai dėkojo pranešėjams, atlikėjams, kūrėjams, bendruomenės žmonėms ir visiems, kurie nepabūgo oro ir atvyko į Kalvius.
Prieš daugiau nei du šimtmečius iš šios vietos į mokslus išėjo basas Kalvių kaimo berniukas. Rugpjūčio 22-ąją į jo tėviškę žmonės važiavo per audrą tam, kad jo pradėtas darbas – saugoti, rašyti ir branginti lietuvišką žodį – nenutiltų. O dalis tą dieną ištartų žodžių dabar liks ir knygoje – kaip mažas šiandienos kūrėjų laiškas Simonui Daukantui.
Sandra PETRAUSKAITĖ
Nuotraukos autorės