(0)Kartais žmogų geriausiai apibūdina ne jo amžius, ne pareigos ar gyvenimo datos, o gėlės. Tai, kaip jis jas sodina, kaip su jomis kalbasi, kas rytą apeina darželį pažiūrėti, ar neišlindo sraigės, ar neišlaužė vėjas, ar jau krauna pumpurus bijūnai. Vos pravėrus VšĮ Ylakių globos namų Barstyčių padalinio duris, netrukus išgirsti ir vieną vardą – Danutė. Taip čia visi vadina Donatą Ievą Beniušienę. Moterį, kurios rankomis sužydėjo ne vienas gėlynas ir kuri, rodos, pati žydi taip pat – su šypsena, humoru, smalsumu ir nepaprastu gyvybingumu.
D. I. Beniušienė gimė 1933 m. kovo 4 dieną Barstyčiuose. Tėvai – Juozas ir Vincentina Staniai. Šeimoje augo du broliai ir dvi seserys. Dar vaikystėje šeima persikėlė į Platelius. Ten Danutė pradėjo lankyti mokyklą. Buvo sovietmetis, gyvenimas sunkus, bet ji iki šiol su šypsena prisimena vieną detalę iš vaikystės. Mokykloje kartu mokėsi žydų mergaitės. Šeštadieniais joms pagal religiją nebuvo galima dirbti – net nešti savo portfelio. O Danutė, kaip pati juokdamasi sako, buvo „mandra“, todėl mielai panešdavo jų portfelius. Už tai gaudavo saldainių ir visai nesiskųsdavo.
Tėvelis kirto mišką, mama augino vaikus. Gyvenimas nelepino. Mergaitė baigė keturias klases. Kaip pati sako, vos vos. Tada daugeliui vaikų mokslai greitai baigdavosi – reikėjo dirbti, padėti šeimai, kabintis į gyvenimą. Vos sulaukusi aštuoniolikos ištekėjo už Prano Beniušio. Taip prasidėjo pačios gyvenimo kelias.
Iš pradžių jauna šeima apsigyveno Sedoje. Vyras dirbo kepykloje, o ji rūpinosi buitimi. Vėliau persikraustė į Gegrėnus pas tetą. Su darbu buvo sunku, tad daugiausiai triūsė namuose – padėdavo nedideliame ūkyje. Apie dvidešimtuosius gyvenimo metus sugrįžo į Barstyčius. Čia prasidėjo ilgas ir žmonių gerai prisimenamas laiškininkės etapas. Šias pareigas moteris ėjo net 24-erius metus. Kartu dirbo ir valytoja. Gyvenimas buvo paprastas kaimiškas, pilnas veiklos, nes augino karvę, veršiuką, kiaules. Vyras buvo kelių darbininkas. Vėliau susirgo, nebegalėjo gauti darbo, todėl pradėjo taisyti batus. „Taip ir gyvenom…“, – paprastai sako moteris. Kartu užaugino sūnų Ronaldą ir dukrą Raselę. Dabar ji džiaugiasi keturiais anūkais ir keturiais proanūkiais.
Likusi našlė dar ilgai gyveno viena. Kol leido sveikata, stengėsi būti savarankiška. Vėliau išėjo gyventi pas dukrą į Telšius, kiek vėliau kurį laiką gyveno Klaipėdoje pas sūnų. Galiausiai pati priėmė sprendimą persikelti į Ylakių globos namų Barstyčių padalinį.
„Vaikai klausė, kodėl noriu ten gyventi. Sakiau – jūs išeinate į darbą, lieku viena. Iš to ilgesio ir išėjau“, – prisimena Danutė. Tai nebuvo vaikų sprendimas ar priverstinė būtinybė. Priešingai – moteris pati viską apgalvojo, susitvarkė dokumentus, nuėjo pas gydytoją, laukė vietos. Ir kai paskambino, kad galės gyventi kartu su pažįstama drauge, nedvejodama sutiko. „Nebuvo liūdna pareiti. Jau buvo pažįstama, kartu gyvenom“, – sako ji.
Šiandien globos namuose D. I. Beniušienė gyvena jau trečius metus. Ir nors dabar po kojos lūžio išeiti į lauką sunkiau, visi čia žino – sodas be jos nebūtų toks, koks yra šiandien. Vos atsikrausčiusi ji iš savo buvusių namų atsivežė gėlių. Ne vieną ar du daigus – dėžes tulpių, narcizų, bijūnų. Darbuotojų pagalba jos buvo sodinamos aplink globos namus. Šiandien beveik visi gėlynai pražysta būtent Donatos Ievos gėlėmis. Ne veltui sodas čia jau vadinamas Danutės sodu. „Visas mano gyvenimas buvo su gėlėmis. Visur, kur gyvenau, jų buvo pilna“, – sako ji.
Ir tuo nesunku patikėti. Darbuotojai pasakoja, kad, kol sveikata leido, moteris negalėdavo nustygti vietoje. Viena ravėdavo darželius, sodindavo, prižiūrėdavo gėles, nurinkinėdavo sraiges, kad šios nenuėstų žiedų. Kasdien apeidavo visą teritoriją, stebėdavo, kaip auga augalai, ir džiaugdavosi kiekvienu nauju žiedu.
Dabar prie globos namų auga daugiau nei dvi dešimtys Danutės bijūnų kerų. Buvo ir lubinų aplink medelius prisodinusi, tik vėliau suprato, kad juos paprasčiausiai nupjauna žolę šienaujanti technika.
Be gėlių, kurios šiandien jau tapusios neatsiejama globos namų kiemo dalimi, Danutės vardu pavadintas sodas praėjusį pavasarį pasipildė ir vaismedžiais bei vaiskrūmiais. Barstyčių filialo bendruomenė kartu pasodino obelų, vyšnių, trešnių, slyvų, kriaušių, svarainių, juodųjų serbentų ir agrastų. Nors pati gyventoja su šypsena sakė, kad didelio derliaus gal dar teks palaukti, svarbiausia čia visai ne vaisiai, o pats sodas, galimybė sėdėti ant suolelio tarp žiedų, klausytis paukščių, stebėti besikeičiančius metų laikus ir kartu džiaugtis tuo, kas auga.
Dabar koja nebeleidžia taip lengvai vaikščioti, bet mintimis ji vis tiek sode. „Sakiau, kai pradėsiu vaikščioti, pasiimsiu kapliuką ir eisiu ravėti. Bet dukra liepia neprisigalvoti“, – nusijuokia gėlininkė.
Juoko jos balse iš tiesų labai daug. Nors akys silpsta, klausa beveik visai prastėja, energijos ši moteris turi tiek, kad aplinkiniai kartais stebisi. Ji pati sako niekada negalėjusi sėdėti kambaryje. Vos apsirengusi iškart eidavusi į lauką. Sugrįždavo tik nusiplauti batų ir papietauti.
Ir šiandien ji nori žinoti viską. Globos namų direktorės pavaduotoja Ramunė visada pirmiausia jai atneša „Mūsų žodį“. Danutė skaito laikraščius, žurnalus, nuo ryto iki vakaro žiūri televizorių. Sūnus yra atvežęs ausines, kad netrukdytų kambario draugei. O kambaryje – net du televizoriai. „Ar prisimenu, ar ne – man vis tiek įdomu“, – sako moteris.
Ji labai smalsi – džiaugiasi laikraščiuose ar per televiziją pamačiusi pažįstamus žmones. Domisi gyvenimu aplink save ir, atrodo, nė trupučio nėra nusisukusi nuo pasaulio. Globos namuose moteris dalyvauja ir įvairiose veiklose. Ylakiuose įvykusiose sporto varžybose žaidimo šaškėmis rungtyje ji laimėjo pirmą vietą, kitais metais – antrą. Dabar dažnai žaidžia šaškėmis su gyventoju Algiu, o su moterimis – UNO kortomis. „Žaidžiame ir žiūrėsime, kaip bus kitais metais su tuo medaliu“, – juokiasi Danutė.
Tik vienas dalykas ją labai liūdina – prastėjanti klausa. Į globos namus atvyksta svečiai, vyksta paskaitos, užsiėmimai, bet ji ne viską begirdi. „Labai norėtume mikrofono. Ne aš viena neprigirdžiu“, – atvirai sako moteris. Ir net šiame pasakyme nėra pykčio ar skundo. Veikiau tylus noras dar labiau dalyvauti gyvenime, dar daugiau girdėti, suprasti, būti kartu su kitais.
Kalbantis su šia energija trykštančia moterimi sunku patikėti jos amžiumi. Ji juokiasi, domisi, pasakoja, prisimena, rūpinasi aplinkiniais ir net dabar labiausiai jaudinasi ne dėl savęs, o dėl gėlių. Akys vis krypsta į sodą. Danutė labai tikisi, kad koja sugis ir dar galės pati nueiti pažiūrėti bijūnų.
„Kaulams suklijuoti vaistų nėra“, – numoja ranka ir vėl nusijuokia. Tačiau, žiūrint į šią moterį, atrodo, kad yra dalykų, stipresnių už metus. Galbūt tai smalsumas. Gal noras būti reikalingai. Gal meilė gėlėms ir gyvenimui. O gal tiesiog ypatinga šviesa žmoguje, kurios nei laikas, nei sunkumai neužgesina.
O kai Barstyčių globos namų kieme pražysta narcizai, tulpės ar bijūnai, jais džiaugiasi ne tik Danutė.
Sandra PETRAUSKAITĖ
Nuotraukos iš Ylakių globos namų archyvo