(0)Plungiškiai Kristina ir Žydrūnas Pilitauskai skautiškoje veikloje sukasi nuo jaunų dienų. Čia jie surado vienas kitą ir sukūrė šeimą, skautiška dvasia augino bei ugdė savo dukras, o dabar vadovauja kelias dešimtis vaikų bei būrį suaugusiųjų vienijančiam
Gondingos tuntui. Plungiškių teiravomės, kuo juos žavi skautiškas judėjimas ir kaip po pagrindinių savo veiklų jie dar randa jėgų bei laiko įvairiems geriems darbams.
Kristina ir Žydrūnas bei jauniausioji jų dukra Ieva Nuotr. iš asmeninio archyvo
– Papasakokite, kaip ir kada susidomėjote skautiška veikla ir kaip atsitiko, kad toje veikloje esate abu kartu?
Žydrūnas: – Man mokantis Telšiuose, berods XI klasėje, vokiečių kalbos mokytoja Angelė Raudienė supažindino su vienu įdomiu žmogumi – prieškario laikų skautu a. a. Kostu Juknevičiumi. Buvau žygeivis ir aktyvus Telšių turistų klubo narys, jau nemažai paklaidžiojęs po buvusias sovietų šalis (beje, vienoje iš kelionių į Karakumų dykumas ir būsimą žmoną pamačiau). O žygeivių dvasia buvo artima skautams – ir gamtą saugojo, ir norėjo daug ko išmokti, pažinti…
Mano apsilankymai pas K. Juknevičių tapo pastovūs, o netrukus bendrų pastangų dėka Telšiuose atsirado ir pirmoji skautų skiltis. Vėliau susikūrė draugovė, o dar vėliau – ir vienas pirmųjų tuntų Lietuvoje. Baigus mokyklą, teko truputį patarnauti, pastudijuoti, pabūti mokytoju, pasimokyti skautiškos ugdymo sistemos Danijoje, Šveicarijoje, JAV. 1994 metais atvykau į Plungę dirbti kultūrinio laikraščio „Žemaičių saulutė“ maketuotoju. Va ten vėl sutikau savo būsimą žmoną Kristiną. Dar ne skautę, bet, kaip sakoma, su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Svetimame krašte, padedant nuostabių žmonių, pavyko atkurti skautus. Štai tada į skautų gretas atėjo ir Kristina. Abu buvę žygeiviai, abu pripažįstantys tas pačias vertybes, abu taip ir vaikus auklėjome.
– Kuo skautiška veikla sudomina vaikus ir jaunimą, kokias skautiškos vertybės formuoja jauną žmogų?
Žydrūnas: – Man asmeniškai varomoji jėga visada buvo galimybė atrasti, išbandyti, pamatyti, sužinoti, išmokti, patirti. Būdamas 13-os, vienas miegojau miške naktį; buvau pasiklydęs, bet nepražuvau; nužygiavau per 10 dienų apie 300 kilometrų valgydamas beveik vien grybus ir tai, ką radau gamtoje arba kuo sušelpė kaimo žmonės. Iki dabar tai yra neužmirštami gyvenimo nuotykiai ir patirtys. Kiekvienas jaunas žmogus nori tokių ar panašių nuotykių. Skautuose išmokstama pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitu. Ir tai mus, vadovus, džiugina.
Kristina: – Mums smagu, kai mūsų skautai patys noriai mokosi įvairių dalykų ir vėliau moko jaunesnius. O svarbiausia – skautiška šeimos atmosfera. Bendrystė, kurią susikuriame per dainas, vaidinimus bei improvizacijas, patirtis žygiuose, naktiniuose budėjimuose, mokomuosiuose žaidimuose ir kitose veiklose. Skautuose mokomės per žaidimus ir tai darydami stengiamės kurti geresnį pasaulį. Mokomės tarnauti Dievui, Tėvynei, būti patriotiški, padėti artimui, būti atsakingi ir išmokti įveikti įvairius kasdienius iššūkius, kad ir kokie jie būtų.
– Papasakokite apie Plungės Gondingos tuntą.
Kristina: – Jis vienija 75 narius: ne tik plungiškius, bet ir mažeikiškius bei skuodiškius. Kiekvieną penktadienį renkamės į Plungės vaikų ir jaunimo biblioteką, karts nuo karto savaitgaliais keliaujame į žygius, dalyvaujame miesto šventėse, kaimų bendruomenių renginiuose, Maisto banko akcijose. Vasarą organizuojame didžiausią Plungės rajone stovyklą „Skautai ne skautams“, kurioje stovyklauja per 180 žmonių. Teikiame paramą ukrainiečiams, talkiname Specialiojo ugdymo centrui ir kitoms įstaigoms, organizacijoms bei bendruomenėms. Vardinti galima daug, tačiau svarbiausia tai, kad tai daro vaikai ir jaunimas ir kad jie visame tame mato prasmę.
– Mano pačios sūnus iš kiekvienos skautiškos stovyklos grįžta neatpažįstamai paaugęs, radęs naujų draugų, patyręs naujų išbandymų. O ką judu randate, ko semiatės iš šios veiklos? Ar kartais neaplanko jausmas, kad daugiau savęs atiduodate, nei gaunate mainais?
– Žydrūnas: – Štai ką mes gauname – pasididžiavimą, kad yra toks jaunas žmogus, kuris nori ne gatves šlifuoti, bet kažką kurti, daryti, mokytis, o paskui kitus mokyti. Kai aš atėjau į skautus, buvo žmonės kurie man padėjo ir parodė skautavimo kelią. Dėka jų aš daug išmokau, daug kur pabuvau. Jie rūpinosi manimi, nors aš buvau svetimas jiems žmogus. Vėliau atėjo metas, kai mes turime atiduoti tą duoklę – rūpintis kitais ir jiems suteikti kuo daugiau galimybių, patirčių.
– Kristina, dirbate Vaikų ir jaunimo bibliotekoje bei Plungės specialiojo ugdymo centre, visą dieną esate vaikų apsuptyje. Dažnam savaitgalį norėtųsi pasislėpti nuo to šurmulio, o jūs organizuojate skautiškas sueigas, žygius, stovyklas.
Kristina: – Kartais tikrai savaitgalį mieliau skaitytum knygą ar tvarkytumeisi namuose, kieme. Bet nugali vidiniai įsipareigojimai vaikams, organizacijai. O po renginio, į kurį taip tingėjosi eiti, neretai grįžtam su Žydrūnu pakylėti. Tada pasidarom neoficialius aptarimus, kad pasidžiaugtumėm vaikais, jų pasiekimais. Kaip suvaldome daugiau kaip šimtą vaikų stovykloje? Turim atidirbtus metodus. Vaikai suskirstomi į skiltis panašiai po 10. Kiekviena skiltis turi dažniausiai du jaunuosius vadovus – patyrusius skautus ar kandidatus. Kiekvienai dienai suplanuojama programa, taigi vaikai būna užimti nuo ryto iki vakaro. Sunkiausios stovykloje būna pirmos dvi dienos. Trečiąją paprastai įvyksta lūžis, o paskui stovykla teka kaip upė – sklandžiai, tvarkingai, smagiai.
– Žydrūnui, be skautiškos veiklos užsiimate ir paramos Ukrainai rinkimu. Atrodytų, ką gali vienas žmogus prieš milžinišką karo mašiną…
Žydrūnas: – Prasidėjus karui mes su žmona nutarėme priimti ukrainiečių šeimą pas save į namus. Pusmečiui apsistojo mama su dviem sūnumis iš Čornomorsko. Vėliau, jiems išvykstant, surinkome šiokią tokią paramą, vėliau vėl pasisiūlėme padėti. Su mumis susisiekė viena organizacija iš minėto miesto ir pasakė, ko reikėtų. Pradėjome rinkti paramą, o surinkę sukome galvą, kaip ją nuvežti. Galiausiai nusprendėme, kad bus pigiau mums patiems viską nugabenti su savo mašina. Po to vykome dar kartą. Kai pamatai, kaip atrodo sunaikintas devynaukštis, jūra šviežių kapų, kai girdi nuolat kaukiančias pavojaus sirenas, gyveni su nuolat išjungiamu elektros tiekimu, tada supranti, kaip gera gyventi Lietuvoje. Ir kaip reikalinga parama šaliai, kuri nebenori gyventi skurde, korupcijoje, baimėje.
Šiais metais vėl buvome nusprendę rudenį vykti į Ukrainą su parama. Šįkart nutarėme nuvežti bent 5 generatorius, nes artėja žiema. Jau turime 4-is, kitokių jiems reikalingų daiktų. Džiaugiuosi, kad kažkas ir finansiškai parėmė. Skautų mašiniukas nėra labai didelis – daug visko nesugrūsi, bet smagu, kad žmonės atsiliepė į mūsų prašymą prisidėti. Ukrainiečiai neprašo kažko ypatingo. Jie prašo duoti kuo gintis ir kas padėtų išgyventi karo sąlygomis. Tai ir padedame kuo galime – tokia skautų pareiga.
Jurgita NAGLIENĖ
„Žemaitis“
