(0)Kai žmogui sukanka devyniasdešimt septyneri, dažniausiai kalbama apie metus. Apie nugyventą laiką. Vytautas Vasiliauskas priklauso tai žmonių kartai, kuri daug iškentė, daug dirbo ir mažai skundėsi. Jo gyvenime buvo visko – nuo slapstymosi tremčių metais iki aukščiausio veterinarijos sistemos apdovanojimo Lietuvoje. Jo istorija – tai ne tik vieno žmogaus gyvenimas. Tai beveik visas Lietuvos šimtmetis: karas, tremčių baimė, slapstymasis, kolūkiai, bemiegės darbo naktys, mokslai po darbų, tarnystė žmonėms ir nesibaigiantis noras mokytis net tada, kai daugelis jau seniai būtų pasirinkę poilsį.
Vytautas gimė 1929 m. gegužės 1 dieną Gailaičių kaime, netoli Ylakių, Silvestro ir Stefanijos Vasiliauskų šeimoje. Augo kartu su jaunesniu broliu. Vaikystė nelepino. Į mokyklą Ylakiuose tekdavo kasdien klumpėmis kulniuoti šešis kilometrus. Tačiau jis mokėsi noriai, nes mokslas jį traukė nuo mažens. Tik tada atėjo laikas, kai gyvenimą pradėjo spręsti ne žmogus – Vasiliauskų šeima buvo išbuožinta. Įtraukta į tremiamųjų sąrašus… 1948-ųjų naktis Vytautui iki šiol liko atmintyje tarsi gyvas randas.
Dieną prieš trėmimus jis su broliu buvo išvykęs į Mažeikius tvarkyti dokumentų. Kartu keliavo ir pusbrolis. Vakare visi traukiniu grįžo iki Židikų ir pėsčiomis leidosi namų link. Tačiau kažkas viduje neleido ramiai eiti. Buvo nejauku. Neramu… Vaikai priartėję prie namų nusprendė pasislėpti ir stebėti situaciją, tačiau pusbrolis buvo nekantrus – nusprendė nebesislėpti krūmuose ir nueiti pas savo brolio šeimą, kuri gyveno netoliese. Netrukus pasigirdo šūviai… Tą naktį pusbrolis buvo išvežtas kartu su visa jo brolio šeima. Vytautas su mažuoju broliuku liko tūnoti tamsoje, nežinodami, ar jų pačių jau neieško, ar tėvai dar gyvi, ar namuose jau stovi svetimi kareiviai… Tik paryčiais paaiškėjo, kad jų šeima spėjo išsigelbėti.
Vytauto tėvai jau anksčiau buvo pastebėję kažkur netoli paliktus gyvulinius vagonus. Tokie ženklai tada reiškė viena – artėja trėmimai. Jie buvo pasiruošę lauknešėlius, nuolat stebėjo aplinką ir lemtingą naktį spėjo pasislėpti. Vėliau, suradę vieni kitus, visi kartu iš Ylakių valsčiaus pabėgo.
Šeima prisiglaudė pas Vytauto mamos seserį Raudoniuose. Kurį laiką gyveno tyliai, beveik nepastebimai. Tačiau gyvenimas po truputį vėl pradėjo tekėti pirmyn. Tėvas Silvestras puikiai išmanė techniką, todėl buvo pakviestas dirbti „Žemaitės“ kolūkyje. Kartu pradėjo dirbti ir Vytautas. Tada dar niekas nežinojo, kad šis tylus jaunas vyras taps žmogumi, kuriam bus patikėta milžiniška atsakomybė, o jo vardas veterinarijos pasaulyje bus tariamas su pagarba.
Iš pradžių V. Vasiliausko darbas buvo sunkus ir alinantis. Dirbo prikabinėtoju prie plūgų. Arti tada tekdavo visą parą. Naktimis būdavo taip šalta, kad norėdamas bent kiek sušilti užlipdavo ant traktoriaus kabinos. Tačiau gyvenimas jį vis stūmė pirmyn…
Gabų ir atsakingą jaunuolį greitai pastebėjo. Jam patikėjo matavimo darbus, vėliau kartu su broliu priėmė dirbti į raštinę skaičiuoti darbininkų darbo valandų. Taip sunkus fizinis darbas po truputį tapo atsakomybe ir pasitikėjimu.
Vėliau atėjo armijos laikas. Tarnavo Kaune, statybos brigadoje. Tačiau susirgęs buvo paleistas anksčiau ir grįžo į Raudonius. Ten jo gyvenimas pasisuko nauja kryptimi… Vytautas įsidarbino mokykloje apskaitininku. Toje pačioje mokykloje sutiko ir savo būsimą žmoną Zitą, kuri dirbo mokytoja. Būtent mokyklos šokiuose jie ir susipažino. Būdamas 25-erių Vytautas vedė.
Darbas keitė darbą, tačiau viena jo gyvenime nesikeitė – troškimas mokytis. Sukūręs šeimą jis nesustojo. Iš pradžių dirbo sanitaru kolūkyje, vėliau neakivaizdiniu būdu įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą. Pats juokiasi, kad ketvirtame kurse kolūkyje jo jau niekas nebevadino sanitaru – visi sakydavo: „Felčeris.“
Baigęs mokslus privalėjo dvejus metus atidirbti, bet ir tada nesustojo. Suprato, kad nori eiti toliau, tad neakivaizdiniu būdu įstojo į Kauno veterinarijos akademiją ir įgijo aukštąjį išsilavinimą. Žmogui, kuris vaikystėje klumpėmis eidavo šešis kilometrus į mokyklą, tai buvo milžiniškas pasiekimas. Bet tikrasis jo gyvenimo kelias prasidėjo tada, kai jis tapo veterinarijos gydytoju.
Baigęs mokslus toliau dirbo kolūkyje. Su tuomečiu vadovu sutarė gerai, bet, pasikeitus valdžiai, suprato, kad dirbti bus sunku. Nenorėdamas konfliktų pradėjo dairytis kitos vietos. Buvo apsiklausinėjęs darbo Kretingoje ir Mažeikiuose, bet, kai naujos darbovietės paskambino pasiteirauti apie jo gebėjimus, tuometis viršininkas suprato, kad Vytautas ruošiasi išeiti, ir labai supyko. Vis dėlto vyras apsisprendė. Išėjo dirbti į Notėnus, o žmona su mažąja dukrele Gražina liko Raudoniuose. Tačiau likimas netrukus šeimą vėl suvedė. Raudoniuose buvo atidarytas visiškai naujas veterinarijos punktas, tad Vytautas nedvejodamas grįžo. Ir, kaip pats sako, tai buvo geriausi jo gyvenimo metai. Naujas darbas, šalia šeima, du prižiūrimi kolūkiai – „Žemaitės“ ir „Pavasario rytas“, savarankiškumas, pagarba darbui, tačiau žmogus, kuris dirba gerai, retai lieka nepastebėtas.
Vytautas buvo perkeltas į Ylakius. Ten laukė daug didesnė teritorija – daugiau ūkių ir atsakomybės. Darbo buvo labai daug, bet jis nesiskundė. Nors pats nenorėjo išeiti iš Raudonių, tais laikais mažai kas paisė žmogaus norų. „Kuo daugiau tempi – tuo daugiau krauna“, – šiandien ramiai sako V. Vasiliauskas. Ir jis tempė… Dešimtmečius.
Išėjus tuomečiam veterinarijos tarnybos vyr. gydytojui Gailiui, Vasiliauskų šeima buvo apgyvendinta Ylakių veterinarijos ligoninės pastate. Taip prasidėjo dar vienas gyvenimo etapas.
Prieš 40 metų Vytautas pasistatė savo namus. Kaip pats sako, „ant plyno lauko“. Namai jam visada buvo daugiau nei sienos. Juose kiekvienas medis turi istoriją. Net prie įvažiavimo augantys kadagiai atsirado ne šiaip sau. Kartą grįždamas iš nesėkmingos medžioklės parsinešė du mažus kadagius. „Juk tuščiom rankom negrįši“, – šypteli. Vienas tų kadagių šiandien tebeauga prie namų, tarsi saugodamas visą šeimos gyvenimą.
Veterinarijos gydytoju Vytautas dirbo nepaprastai ilgai. Jis yra vyriausias veterinarijos gydytojas Lietuvoje. Per savo gyvenimą sulaukė daugybės įvertinimų, o svarbiausias buvo skirtas 85-mečio proga – aukščiausias veterinarijos srities apdovanojimas Lietuvoje. Ir net jį gavęs jis dar trejus ar ketverius metus dirbo toliau.
Dukra Gražina sako, kad apdovanojimų suskaičiuoti jau beveik neįmanoma, bet yra dar vienas dalykas, lydėjęs Vytautą visą gyvenimą, – bitės. Meilę joms jis paveldėjo iš savo tėvo. Kur begyventų, visur šalia būdavo aviliai. Raudoniuose bites laikė net miške, o pasistatęs savo namus bitininkystei atsidavė dar labiau. Galbūt čia ir slypi ilgaamžiškumo paslaptis. Vytautas nevartoja vaistų. Nuolat skaito, domisi, mokosi. Pats gamina įvairius produktus iš bičių gėrybių – tepalus, tinktūras, domisi bičių pikio nauda. Dukra juokiasi, kad medus jų namuose valgomas pusryčiams, pietums ir vakarienei. Ir net sulaukęs 97-erių jis nesustoja. Mokosi iki šiol. Dabar – daugiausia apie bites, jų produktus ir žmogaus sveikatą. Jo aistrą paveldėjo ir anūkas, kuris seneliui parvežė Antano Juozo Gendrolio knygą simboliniu pavadinimu – „Šimtametis dar turi svajonių“. Toks yra ir pats Vytautas: dar turintis svajonių, dar dirbantis, dar besimokantis.
Net susitikti su juo nebuvo paprasta – sutartą savaitgalį visas kiemas gyveno medunešiu. Rimtuoju bitininkų laiku, kai visos dienos sukasi apie bites, medų ir darbą.
Šiandien Vytautas Vasiliauskas turi rūpestingą žmoną Zitą, dukrą Gražiną, du anūkus ir penkis proanūkius. Tačiau svarbiausia, ką jis palieka, turbūt nėra nei apdovanojimai, nei pareigos. Jis palieka gyvenimo būdą… Tylų, darbštų, orų žmogaus kelią, kuriame nebuvo lengva, bet niekada nepritrūko stiprybės. Žmogaus, kuris išgyveno laikus, galėjusius palaužti bet ką, o pats liko šviesus, smalsus, pagarbus gyvenimui. Paklaustas apie savo kelią, Vytautas tik ramiai gūžteli pečiais. „Nebuvo lengva. Bet sunkumai užgrūdina.“
Sandra PETRAUSKAITĖ
Nuotraukos autorės