Pirmadienio rytą redakcijoje apsilankęs Respublikinio V. Into akmenų muziejaus direktorius Evaldas Razgus stebėjosi praėjusiame laikraščio numeryje, skiltyje „MŽR praneša“, išspausdinta žinute „Dvejopi standartai“, kurią ruošiant, jo argumentai ar paaiškinimai nebuvę išklausyti. Teigė, jog gyvųjų amatų ir folkloro šventei parko slėnyje neprieštaravęs, tik, telefonu kalbėdamas su Skuodo rajono kultūros centro Mosėdžio skyriaus renginių organizatore B. Gadeikiene, pastebėjęs, jog parke po praūžusios liūties šlapia. Anot jo, B. Gadeikienė raktus nuo parko vartų turėjusi ir juos grąžinusi tik šeštadienį, tad pati galėjo nuspręsti, kur tą renginį daryti. E. Razgus tvirtino, jog jis kaip vadovas atviras visiems parke vykstantiems renginiams. Respublikos žemdirbių, „Litagros“ renginys, muziejaus parke trukęs dvi dienas, muziejaus biudžetą papildė 800 eurų, nes pastarieji tiek užmokėjo už dvi ekskursijas.

Antradienį „Mūsų žodžio“ redakcijai paskambinę mosėdiškiai piktinosi, kad taikomi dvigubi standartai: Respublikinio V. Into akmenų muziejaus lauko ekspozicijos teritorijoje rengti gyvųjų amatų ir folkloro festivalį „Bieg opelė vingordama“, kuris įvyko praėjusį šeštadienį, šios įstaigos direktorius Evaldas Razgus neleido, teigdamas, jog susirinkusieji išmindys žolę, o „Litagra“ antradienį ten suorganizuoti renginį ūkininkams leidimą gavusi. „Ar Respublikinis V. Into akmenų muziejus – E. Razgaus privati nuosavybė, kad įleidžia, ką nori?!“ – retoriškai klausė kalvystės meistras A. Kasparas. Ir priminė, jog tvarkant, gražinant minėtą teritoriją, prisidėjo kone visi mosėdiškiai – anuomet netgi vietos vidurinės mokyklos mokiniams tekdavo ten padirbėti. O štai Mosėdžio miestelio bendruomenės pirmininkė Jadvyga Laureckienė sakė, jog, svarstant miestelio bendrąjį planą, muziejaus parke buvo numatyta vieta mosėdiškių renginiams – kur ji dingo? „Ar už pinigus ten žolė atauga greičiau nei įsileidus renginį dykai?..“ – stebėjosi mosėdiškė.

Tarp anoniminių alkoholikų dažnai tariama, jog sužeistas žmogus žeidžia kitus. Ko gero, šią išmintį galima sėkmingai pritaikyti ir kitose visuomenės grupėse. Nors šįkart pasakojimas apie žmogų, kuris draugavo su svaigalais, bet, nors jam ir teko pagrindinis vaidmuo, ši istorija vis dėlto apie skaudinantį nesusikalbėjimą. O kodėl taip nutinka, kad žmonės, kalbėdamiesi ta pačia kalba, nesusikalba, lieka įsižeidę, regis, be atsako.

Redakcijoje apsilankiusi moteris, papasakojusi savo brolio, staiga ištikto negalės ir atsidūrusio Skuodo globos namuose, istoriją išeidama nuoširdžiai dėkojo, kad buvo išklausyta. Kodėl turėtų būti kitaip?..

Skaityti toliau →